Savaitės temos atgarsiai

Savaitės temos atgarsiai

691
0
DALINTIS
M. Macis: „Smurtautojų akimirksniu netampama, prieš tai turėjo vykti kažkokie procesai, kuriuos privalėjo matyti artima aplinka, darbovietė, kaimynai, bet jie tylėjo“.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


 

„Naujo ryto“ (2017 03 24, Nr. 12) straipsnyje „Sizifo sindromas, arba kreivas Nepriklausomybės kelias“ skaitytojų pasiūlymu kilnojau Nepriklausomybės kelio erškėčius, bandžiau ieškoti jei ne kaltų, tai bent atsakingų už daugelio Lietuvos gyventojų varganą šiandienos buitį ir kviečiau Jus, mielieji, dalintis savo išgyvenimais, komentarais, pastebėjimais. Gavau nemažai atsiliepimų, bendravau su specialistais turėdama vienintelį tikslą: ar dar įmanoma ištiesinti Nepriklausomybės kelią ir kokiais būdais bei metodais tą galima padaryti? Jūsų komentarai ir specialistų mintys šia tema…

Joana, Raseiniai:

„Žinoma, gyvename ne kaip, kaip įsivaizdavome, norėjome ar galėjome, bet tai yra todėl, kad eidami į valdžią  mūsų valdžios žmonės iki galo nepajėgė suprasti, kokią naštą dedasi ant savo pečių. Kažkaip nesinori galvoti, kad jie apie savo kišenę, o ne apie mūsų gerovę galvojo… Bet aš ne apie valdžią noriu pasakyti, o apie švietimą ir mus visus. Ir dar – apie toleranciją. Neturiu nieko prieš žydrus, geltonus ar raudonus, man nieko iš jų nereikia, bet niekaip nesuprantu, kodėl jie kažko iš manęs nori: atskirų tualetų, demonstracijų, kažkokių išskirtinių sąlygų, kuriuos įrengs už mano ir tavo pinigus, demonstracijų, kuriose gaidiškas skiauteres saugos didžiulės policijos pajėgos, kuriems algą moku aš… Ne vakar ar šiandien atsirado šie žmonės, buvo jie anksčiau, yra šiandien ir bus rytoj, ir niekas jiems nieko nedarė, nedaro ir, manau, nedarys, jei jie įkyriai savo išskirtinumo prieš visus kitus nedemonstruos. Bet pagrindinis mano žodis – kodėl mes ir mūsų valstybė, piršdama tolerancijos, lygių teisų, visokeriopos apsaugos idėjas, keldama vienus ir jų teises, pamina po kojomis arba leidžia, kad būtų paminamos kitų žmonių prigimtinės teisės? Kalbu apie kalinius, ypač tuos, kurie kali už sunkius nusikaltimus. Man niekaip nesuprantama, kodėl žmonės, nuteisti už ypač sunkius nusikaltimus, taip mylimi valdžios, jie filmuojasi įvairiuose TV kanaluose, duoda interviu, rašo knygas ir moko tautą gyventi. Mane sukrėtė vieno mano anūko draugo pirmoko žodžiai. Į mano klausimą, kuo jis bus užaugęs, vaikas atsakė: „Būsiu daktaras“. Sakau, šaunu, o kokia ligas gydysi? Ji pažiūrėjo į mane kaip į kokią neišmanėlę ir purkštelėjęs pasakė: „Kaip tu nesupranti, aš būsiu ne tas, kuris gydo ir nieko neuždirba, bet tas, kuris sėdi, nieko nedirba, rašo knygas, dažnai būna televizoriuje ir jam nieko nereikia gydyti, o apie jį filmus kuria. Aš būsiu henytė“. Vaikas iš normalios šeimos, bet, ko gero, girdėjo šeimoje komentarus apie „daktarus“, antonovus, kitus veikėjus, neišlendančius iš TV ekranų… Nežinau, kas su mumis pasidarė, bet gyvename kaip iškreiptame veidrodyje: kas anksčiau buvo gėda, kaip pvz. girtis pažįstamais ar giminaičiais, sėdinčiais kalėjime, gyvenimu iš aukų, kalinio biografijomis, kalinių žmonomis, smurtu ar panašiai, šiandien tampa gyvenimo norma. O kodėl nėra laidų „Aukų motinos“, „Prievartos aukos“ ar panašiai? Ką, jų skausmas mažesnis? Mums bandoma įteigti, kad nusikaltėlis brangesnis už auką, kad jo ir jo šeimos pergyvenimai skaudesni nei aukų… Paleidome viską, leidžiame viską, o kokia ateitis? Vaikai, norintys tapti „henytėmis“?

Ramutė Gailiuvienė, VšĮ Raseinių psichikos sveikatos centro direktorė:

„Pasikeitė gyvenimas, šeimos modelis, nebetenka prasmės bažnytinės santuokos priesaika „džiaugsme ir varge, kol mirtis

mus išskirs…“, vyrauja neužtikrintumas, gyvenimas šia diena. Vienas gyvenimas yra didmiesčiuose, kitas – kaimiškuose rajonuose, kaimuose, kur nėra darbo, užimtumo, dėl to vyrauja alkoholizmas, smurtas, nesusikalbėjimas ir nenoras kalbėtis. Beveik nėra duomenų, kad vienus ar kitus sunkius nusikaltimus padarė psichikos ligoniai, tai dažniausiai nauji, mums nežinomi ir negirdėti žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nutrūksta nuo „vadžių“ ir daro kraupius dalykus. Atsitinka tai viename, tai

R. Gailiuvienė: „Žmogus iš prigimties nėra žiaurus, smurtas veikiau yra tai, ką kai kurie žmonės išmoksta“.
R. Gailiuvienė: „Žmogus iš prigimties nėra žiaurus, smurtas veikiau yra tai, ką kai kurie žmonės išmoksta“.

kitame regione ir neaišku, kurią dieną ir kur tai vėl atsitiks. Ir nėra vienos priežasties, dėl ko tai vyksta. Išgirdę apie baisų nusikaltimą sakome: „Kokia beprotybė!“ Tačiau, kaip jau sakiau, daugelis nusikaltimų vykdytojų ne mūsų pacientai, bet tai žmonės, nebegebantys susidoroti   su gyvenimiškomis problemomis, o nesugebėjimas mokytis ir bendrauti, uždarumas, sąžinės graužaties nejautimas darant bloga, noras manipuliuoti kitais paima viršų. Ir  vyksta tie protu nesuvokiami  nusikaltimai. Kitas svarbus dalykas – bendravimo įgūdžių šeimose stoka, vaikų, o dažnai ir tėvų besaikis užimtumas kompiuteriniais žaidimais padaro savo juodą darbą. Vaikams draudžiama gerti alkoholinius gėrimus,  rūkyti, vairuoti, nes per maži, tačiau tėvai vaikams patiki planšetes, kompiuterius, kur jie žaidžia karus be jokių suvaržymų, nors tokiame amžiuje dar nevaldo savo impulsų ir nėra tiek brandūs bei drausmingi, kad saugiai naudotųsi tais daiktais, kuriais jie naudojasi. Žmogus iš prigimties nėra žiaurus, smurtas veikiau  yra  tai, ką kai kurie žmonės išmoksta. Lietuvoje šiandien yra daug girtuokliaujančių žmonių. Tai nebūtinai sergantys alkoholizmu, bet yra žmonės, kurie nuolat tai daro ir alkoholis jau daro įtaką jų gyvenimui. Žinoma, yra dalis žmonių, turinčių jau rimtas ligos formas, susiduriančių su psichozėmis, ir yra grėsmių, kad jie gali labai rimtai pakenkti savo artimiesiems. Tai reiškia vieną labai paprastą dalyką, kad tie šiurpūs įvykiai gali kartotis“.

Rolandas Klusas, Raseinių seniūnijos seniūnas (apie Bralinskių kaimo įvykį, kai vyras apipylė benzinu ir uždegė žmoną):

„Ši šeima tiek seniūnijai, tiek policijai buvo žinoma. Net tą dieną, kai įvyko ši tragedija, policija ten lankėsi. Šeima ir kartu su jais gyvenęs giminaitis buvo išgėrinėjanti, vyras, kuris uždegė žmoną, gyveno savo tėvų namuose, o prie jų glaudėsi ūmaus būdo

Raseinių seniūnijos seniūnas Rolandas Klusas.
Raseinių seniūnijos seniūnas Rolandas Klusas.

žmonos brolis, su kuriuo žmona dažnai konfliktuodavo. Vasario  28 d. vyras, įtariamas žmonos padegimu, buvo išbrauktas iš Darbo biržos sąrašų, nes atsisakė jam siūlomo darbo, socialinės pašalpos šeima buvo dar neatsiėmusi, todėl negaliu sakyti, nors šalies spauda ir rašė, kad konfliktas vyko per išgertuves po gautų socialinių išmokų, nes tos išmokos dar ir šiandien yra seniūnijoje. Šeima vaikų neturėjo, bet buvo žinoma ir mums ir policijai. Aš šį žmogų pažinojau kaip ramų, lėtą, nekonfliktišką, todėl žinia apie šį įvykį mane smarkiai pritrenkė“.

 

Aurelija Rimkienė, gydytoja:

3. rimkienė
Gydytoja Aurelija Rimkienė: „Labai skaudu tą sakyti, bet mūsų demokratija virsta anarchija, kur vyrauja greiti ir dideli pinigai, nesvarbu, kokiais būdais uždirbami, kur nuvertinamas žmogus, ypač moteris, kur vyrauja jaunystės, grožio ir pinigų kultas“.

„Labai skaudu tą sakyti, bet mūsų demokratija virsta anarchija, kur vyrauja greiti ir dideli pinigai, nesvarbu, kokiais būdais uždirbami, kur nuvertinamas žmogus, ypač moteris, kur vyrauja jaunystės, grožio ir pinigų kultas. Formuojamas labai vartotojiškas požiūris į viską: merginas kaip prekes, požiūrį – gėda dirbti už minimumą, nepagarba nei amžiui, nei protui, nei postui, nėra jokios subordinacijos, vaikai akis gali draskyti ir tėvams, ir mokytojams, ir praeiviams, o jauni neapsiplunksnavę specialistai įsivaizduoja save pasaulio žinovais. Nežinau, ką mes padarėme ne taip, bet negali normaliai gyventi visuomenė, kur nuvertinamas mokslas, darbas, protas, žilas plaukas, kur vis jaunėja alkoholikų amžius, kur vyrauja nedarbas, kur kalėjimų ereliai tampa didvyriais, kur vyrauja tokia aštri ir primityvi kova už būvį. Manau, kad didžioji problema yra tame, kad mes savo šalyje taikėme, taikome ir, ko gero, taikysime įvairioms gyvenimo sritims skolintus modelius, neatsižvelgdami nei į mūsų mentalitetą, nei į mūsų pragyvenimo lygį, švietimą… Matuodami įvairių valstybių modelius švietimui, kultūrai, kitoms gyvenimo sritims, pamiršome, jog tauta ne vaikas, jos negali aprengti nei per dideliu „ant išaugimo“ rūbu, nei per mažu, jog jai reikia to vienintelio tikro rūbo. O nuvilkę svetimą, savo rūbo žmogui niekas ir nepasiūlė: neliko darbo vietų bei darbo kaime ir miestelyje, pasikeitė, sumažėjo ar išnyko darbai mieste, žmogus liko tarsi ant ledo: nesaugus, nejautrus, paliktas. Ar gali toks žmogus užauginti saugius, visaverčius, kupinus gyvenimo džiaugsmo savo vaikus? Vargu, todėl ir vegetuoja, o ne gyvena šeima,  valstybė, įstatymai. Ar įmanoma visa tai pakeisti? Manau, kad dar įmanoma, bet veikti reikia skubiai ir nedelsiant imtis visų priemonių. Teko domėtis viena iš saugiausių valstybių Europoje laikoma šalimi – Šveicarija, kuri kažkada buvo vadinama skundikų tauta, nes ten nė vienas žmogus nepraeis abejingai pro kiemą, kuriame vaikšto nepažįstamas žmogus, nebus abejingas atvertam kaimyno namo langui tuo metu, kai kaimynas turėtų būti darbe, nenukreips žvilgsnio į šoną matydamas, kaip mėtomos šiukšlės ar valkatauja naminiai gyvūnai, o skambins pagalbos telefonais, kurių operatoriai tikrai labai operatyviai reaguoja į tokio pobūdžio pranešimus ir siunčia pagalbą. Šioje šalyje švietimo sistema yra visiškai decentralizuota, kiekvienas kantonas atskirai sprendžia kaip organizuoti švietimą. Čia laikomasi nuostatos, kad ugdymas yra praktinė veikla. Tikslas – mažiau teorijos, daugiau praktikos, todėl mokyklose taikoma darbo terapija: mokinių darbas senelių globos namuose, ligoninėse, pensionatuose ir kitose institucijose sudaro galimybę vaikams ir paaugliams išsiugdyti pagarbos, globos, noro padėti silpnesniam, bejėgiam jausmą. Todėl šalis yra viena saugiausių Europoje“.

 

Marijus Macis, Raseinių policijos komisariato viršininkas:

4. macis
M. Macis: „Smurtautojų akimirksniu netampama, prieš tai turėjo vykti kažkokie procesai, kuriuos privalėjo matyti artima aplinka, darbovietė, kaimynai, bet jie tylėjo“.

„Manau, kad garbingai pereisime ir šitą sunkmetį bei gebėsime susitvarkyti ir su girtavimu, ir su nedarbu, ir su smurtu. Na, o kalbant apie girtavimą reikia pasakyti, jog Lietuvoje nėra gėrimo kultūros – mes maukiame kibirais, kai europiečiams užtenka taurelės kitos. Europa turi gilias alkoholio vartojimo tradicijas ir žino gėrimo kultūrą, o Lietuvoje net pasakos baigiasi: „Alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo“. Alkoholio vartojimo statistika yra ilgų istorinių ir kultūrinių procesų rezultatas, pradedant XIX a. carinės Rusijos alkoholio skatinimo politiką, buvo girtaujančių ir smetoninėje Lietuvoje, o po Antrojo pasaulinio karo girtavimo, o ne išgėrimo kultūra buvo ir toliau diegiama. Sakoma, jaunystėje išgeriama norint pritapti prie kompanijos, tai kuo gali šiandien pasiteisinti 50-metis? Prie ko jis nori pritapti? Sakoma, alkoholizmas – liga, o ligonius reikia gydyti, bet po pirmos taurės žmogus alkoholiku netampa, tai, mano nuomone, yra neatsakingumas, savigarbos ir  atsakomybės stoka. Pastaruoju metu su komisariato darbuotojais bandome apvažiuoti visą rajoną, lankytis seniūnijose, parduotuvėse, kalbėtis su žmonėmis, ir turiu pasakyti – vaizdas nedžiuginantis. Dėl ko žmogus geria? Yra dvi priežastys: vieni turi per daug pinigų, kiti – per mažai pinigų ir per daug laisvo laiko, kurį leidžia prie butelio su tokiais pat kaip jis pats, nes nėra darbo, nėra ką veikti. Pradžioje. O vėliau jau ir darbo nebereikia, nes vargu, ar toks žmogus dar gebėtų jį dirbti. Todėl taip ir sukasi tas užburtas ratas. Žinoma, aš negaliu teigti, kad girtaujama tik šio luomo šeimose. Girtavimas veši ir apsirūpinusiose šeimose, tik jis slepiamas po devyniais užraktais, kol kokia bėda neišvelka to į paviršių. Todėl manau, kad problema yra didelė, rimta ir sudėtinga, bet įveikti ją galima, tik reikia veikti. Aš labai džiaugiuosi naujojo Seimo užmoju užkirsti kelią alkoholio upėms, riboti jo pardavimo laiką ir vietą. Žinoma, gali išlįsti šešėlinė prekyba, bet manau, kad yra ar bus sukurtas jos  pažabojimo modelis. Turime kaimyninių šalių pavyzdžių, pavyzdžiui Norvegija, kur stiprus alkoholis pardavinėjamas tik specialiose parduotuvėse, o silpni alkoholiniai gėrimai pardavinėjami ir prekybos centruose, bet ne vėliau nei iki 20 val., o savaitgaliais – tik iki 18 val. Bet kokia stipresnių nei 2,5 proc. gėrimų reklama yra draudžiama, todėl nieko nuostabaus, kad Norvegija priskiriama prie mažai geriančių šalių. Yra iš ko pasimokyti. Kitas dalykas, pas mus vyksta daug šiurpių nusikaltimų: smurtas prieš vaikus ir suaugusius, žudynės, savižudybės, kiti baisūs dalykai. Bet smurtautoju akimirksniu netampama, prieš tai turėjo vykti kažkokie procesai, kuriuos privalėjo matyti artima aplinka, darbovietė, kaimynai, bet jie tylėjo. Todėl manau, kad dar vienas svarbus dalykas – žmonių abejingumas tam, kas vyksta visai šalia, todėl ir turime tokią situaciją, kokią turime. Policija vykdo prevencines programas, įjungdama bendruomenių narius, seniūnijų darbuotojus, bet vien to nepakanka, reikia kiekvieno bendruomenės nario supratimo, kad tavo balsas gali išgelbėti gyvybę, todėl negali būti abejingu. Manau, kad jauną žmogų šiandien didžia dalimi formuoja ne tik šeima, bet ir žiniasklaidos priemonės, ypač televizija, kur vyrauja smurto kultas, kur plakami  gėrio ir blogio kokteiliai, kur brukamas niekalas. Žinoma, kaltinti kitus yra lengviausia, bet jei mes kiekvienas sau duotume ataskaitą: ką konkrečiai aš padariau, kad pakeisčiau šią situaciją, tada ji ir keistųsi. Manau, kad ir keisis, juk visi judame arba bent jau turime noro judėti ta kryptimi“.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI