Sizifo sindromas, arba kreivas Nepriklausomybės kelias

Sizifo sindromas, arba kreivas Nepriklausomybės kelias

564
0
DALINTIS
„Turiu pasakyti, kad aš tikrai netikiu, jog Lietuvoje gali būti tokia situacija – skurdo nėra“.

Savaitės temą padiktavo skaitytojai

Stanislava TIJŪNAITIENĖ

2. (1)
Elitinės kitos dalies Lietuvos žmonių parduotuvės kuriasi visoje šalyje ir pirkėjų čia netrūksta.

Šiandien vis dar viešojoje erdvėje skamba dažni pasakojimai apie Lietuvą, kuri, lygiuodamasi į turtingiausias Skandinavijos šalis, sparčiai žengia socialinės ir ekonominės pažangos keliu, apie Lietuvą, kurioje nedirba tik tinginiai, apie Lietuvą, kur kainos žemos, o atlyginimo vidurkis siekia net 636,9 eurų į rankas. Deja, realybė atskleidžia kitą: didžioji dirbančiųjų gyventojų dalis gauna tik minimalų 380 eurų atlyginimą, daugėja socialinį nuosmukį patiriančios, degraduojančios ir smurtaujančios Lietuvos. Kodėl niekas nemato ir neįvardija kaltųjų, kodėl Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai šiandien tampa savo vaikų ir pakelių žudikais, kodėl, kodėl, kodėl??? Ši tema skambėjo šią savaitę Jūsų, mieli skaitytojai, laiškuose, žinutėse ir telefonu. Žinoma, apie tai kalbame visi… Nors nesu nei ekonomistas, nei politikas, pabandysiu pakedenti šią temą.

 

Erškėčiais grįsta Lietuvos socialinė politika

Daugelis skaitytojų teigia, kad tokia „socialinė politika“, kokia buvo vykdoma nepriklausomoje Lietuvoje daugiau nei ketvirtį amžiaus, yra niekur nevedanti, nes per visą šitą laikotarpį rajonuose, ypač mažuose miesteliuose ar kaimuose, panaikinus sovietmečio atgyveną – kolūkius, vietoj jų nieko gyventojams nebuvo pasiūlyta. Padėtis be išeities, masinis nedarbas, alkoholizmas tapo gyvenimo norma. Tačiau ne visiems: valdžios elitas savo gerove rūpinosi visą laiką, nes jie – tautos išrinktieji. Seime skamba tos pačios tėvų ir vaikų pavardės, pinigingus postus užima tų pačių pavardžių nešiotojai, taip įsijautę į savo nebaudžiamumą, kad net VMI inspekciją sutapatina su privačiu UAB, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pinigai krinta į direktoriaus ir jo sūnaus kišenę, perkami „auksiniai šaukštai“, milijonai į privačias kišenes byra iš geležinkelių, elektrinių, kelių, o neapsiplunksnavę „anūkai“ įtaisomi į ministerijas, kur šiltai pasėdėję gauna senelio palikimą – europarlamentaro kėdę, vėliau dar vieną palikimą – partijos vadovo postą, dabar iš visų jėgų iriamas į premjerus. Skaitytojas teigia: „Jei su tokiu rūpesčiu valdžios elitas būtų ėmęsis Lietuvos reikalų, kažin ar šiandien turėtume tuštėjančią, smurto kupiną ir prasigėrusią Lietuvą? Ar garsėtume Kėdainių, Šiaulių rajonų vaikų žudynėmis, Kražių skerdynėmis, mašinų medžiotojais ir pakelės žudikais?“

Statistiniai duomenys ir asmeniniai žmonių liudijimai rodo, kad mūsų šalyje fiksuojamas formalus ūkio augimas nepasiekia didžiosios dalies Lietuvos gyventojų ir šiandien beveik kas penktas Lietuvos žmogus yra atsidūręs už skurdo ribos, o stoką jaučia kas trečias Lietuvos gyventojas. Apie penktadalis Lietuvos žmonių negali sau leisti dažnai valgyti žuvį, mėsą. Ir, priešingai nei mums peršama, – didelė skurstančiųjų ar balansuojančių ties socialinės atskirties praraja dalis nėra asocialūs, tinginiai ar taurelės mėgėjai. Dažnu atveju tai dori ir darbštūs žmonės, aplinkybių nustumti į normalaus gyvenimo pagriovius. Dar blogiau, kad šių žmonių šeimose gimę vaikai taip pat turi tik labai menkas galimybes išsiveržti iš to uždaro skurdo ir galimybių atskirties taško. Didžiąją atgautos Nepriklausomybės laiko dalį Lietuvą valdė socialdemokratų suformuota vyriausybė, kuri deklaravo, jog jai „rūpi kiekvienas Lietuvos žmogus“, šalyje įteisinusi socialinę atskirtį: šiandien penktadalio turtingiausių ir penktadalio skurdžiausių dirbančių Lietuvos gyventojų pajamos skiriasi net 5,5 karto, kasdien emigruoja ir šalį palieka apie 100 žmonių, vyrauja nedarbas, skurdas, girtuoklystė, smurtas. „Žinoma, Nepriklausomybės kelias erškėčiais grįstas, bet kodėl tais erškėčiais basi vaikštome tik mes, paprasti žmonės, o kiti su Porsche, Rolsroysais ir Mersedesais per tuos erškėčius važinėja?“ – klausia skaitytojas Jonas iš Nemakščių. Na, galiu atsakyti gal tik tai, jog erškėčių spygliai – ne vinys, padangų neperdurs (na, jei ir pradurtų, automobilius elitas: socdemas A. Butkevičius, konservatoriai A. Kubilius, D. Kreivys ir kiti nuomojasi iš privačių verslininkų, nenubiednės, nes ranka ranką plauna), o mūsų kojos ir taip žaizdotos, koks skirtumas – žaizda daugiau ar mažiau….

 

Tamsioji Nepriklausomybės pusė

Pabandžiau paanalizuoti, kam šiandien reikėtų adresuoti klausimus dėl varganos, piktos ir žiaurios kasdienybės. Pirmieji daugiau nei metus išbuvę premjerai Gediminas Vagnorius(1,5 m.), Adolfas Šleževičius (Lietuvos demokratinė darbo partija – 3 m.), toliau sėkmingai rikiuojasi vėl Gediminas Vagnorius (Tėvynės Sąjunga/Lietuvos konservatoriai – 3 m.), Andrius Kubilius, na, o nuo 2001 m. iki 2008 m. už Lietuvos vairo vėl sėkmingai stovi socialdemokratai. Po to 4 metus šalį ryškiomis spalvomis bando dažyti vėl Andrius Kubilius, o nuo 2012 m. iki gėdingo 2016 m. pralaimėjimo vėl vairuoja socdemai, į 2012 m. rinkimus ėję su šūkiu taisyti „naktinę Andriaus Kubiliaus reformą“, tačiau per tuos 4 metus beveik niekas į gerą nepasikeitė.
Todėl man adresatas aiškus – klausimai jiems, bet argi jie duos atsakymus, jei būdami valdžioje nenorėjo žinoti, kuo gyvena ir kuo toliau gyvens šalis. Beveik visus 27 metus valdžia optimizuoja tai švietimą, tai mediciną, tai kultūrą, tai policiją, tai litą, tai kainas, tai mūsų gyvenimus. Pagal lietuvių kalbos žodyną, optimizacija – tai  klausimo ar uždavinio geriausio sprendimo būdo radimas pagal iš anksto nusistatytą kriterijų. O mus be jokių kriterijų optimizavo, kol kaimuose neliko mokyklų, med. punktų, bibliotekų, kultūros įstaigų, apylinkių ir nepilnamečių reikalų inspektorių, lito ir normalių, kiekvienas žmogui, ne elitui, įkandamų kainų ir nelieka lietuvių Lietuvoje. Nesu politikas ir nežinau nei politikų elgesio kodekso (jei toks yra), nei jų garbės supratimo, nei sąžinės tūrio, bet visi žinome viena – nė vienas iš jų nelaiko savęs kaltu dėl tragiškos padėties šalyje, nė vienas, net A. Kubilius, iš ubago atėmęs lazdą, tautos neatsiprašė, bet aktyviai ir agresyviai kiekvienuose rinkimuose siekia vėl valdžios.

…O kaip norėtųsi pasakyti, jog vaikai, gimę atgautoje Nepriklausomybės Lietuvoje, – mūsų pasididžiavimas, mūsų kultūra, švietimas, ekonomika ir netgi politika. Pasakyti labai norėtųsi, bet  kieno tada vaikai mėto savo vaikus į šulinius, uždaužo į sieną, degina merginas bagažinėse, užmuša kastuvais, degina namus ir žmonas, šaudo vyrus ir moteris? Kad ir kaip gėda, skaudu, bet jie – irgi mūsų Nepriklausomybės vaikai. Kitas klausimas, kodėl karta, į kurią tiek daug sudėta vilčių, karta, gimusi iš Baltijos kelio, dainuojančios revoliucijos, tampa brutalia tamsia jėga? Kodėl įvyko keturių moterų žudynės Kražiuose, kodėl Raseinių rajone, Bralinskių kaime, gyventojas (1967 m.), sugrįžęs į namus, dėl neaiškių priežasčių benzinu apipylė žmoną ir ją padegė? Kodėl Jonavos rajone šulinyje paskandinti du vaikai, o Kėdainiuose motinos (gim. 1993 m.) ir jos sugyventinio (gim. 1989 m.) užmuštas keturmetis? Kodėl pakelta ranka prieš tris mažamečius Kelmėje ir Lazdijuose? Kodėl negrįžta į namus iš jų išėję jaunuoliai mažeikiškis Simonas, klaipėdiškė Vilma, kretingiškis Matas ir daugelis kitų, kurių vardai ir pavardės skelbiami spaudoje, mirga TV ekranuose? Kodėl bagažinėje gyva sudeginta viena mergina, o kitą šalikelės žmogžudžiai ramiai kastuvo kotu į mirtį siunčia brangia mašina važiuojančią?.. Sukrečiančių smurto atvejų gręžiotis toli nereikia, o atsakymų į šiuos klausimus, deja, nežinau. Nors, paieškoti galima. Ir pasamprotauti tema „kas būtų, jeigu būtų“.

Kas būtų, jeigu būtų 

Taigi įsivaizduokime, jog kaime ar miestelyje valdžia padarė tokią optimizaciją, kad pritraukė verslą, arba sukūrė tiek darbo vietų, jog kiekvienas norintis gali gauti darbą ir normalų uždarbį. Na, nors minimumą. Žmogus gavo darbą, dirba, mokykla neoptimizuota, kultūra irgi, apylinkės inspektorius lanko žinomus žmones ir šeimas… Kainos irgi nebaugina, juk algą gauni. Ar daug šioje situacijoje atsidūrusių bėgtų emigracijon, ar daug – buteliuko į parduotuvę? Vargu, nes rytoj į darbą. Ir dar. Kas atsitiktų, jei mūsų vaikai ir anūkai TV ekranuose žiūrėtų laidas „Labankt, vaikučiai“ tegu ir su primityviais lietuvių liaudies pasakų personažais, o ne robotų karus ar kitokius „siaubiakus“?

Ar daug prarastų mamos, savo vaikus vakare migdančios lopšine, o ne išmaniuoju telefonu? Sakote, mano žodžiai kvepia naftalinu? Gali būti, bet progresas, tai yra pažanga, ne visada vaikui paduodamas tiesiai į rankas. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei vaikui patikėtume atominės bombos paleidimo mygtuką? Psichologai 100 procentų garantuoja, jog vaikas tą mygtuką nuspaustų. Kodėl? Todėl, kad jam smalsu ir jis nesuvokia pasekmių. Tai kodėl mes taip neatsargiai patikime savo vaikams kitus, ne ką mažiau pavojingus mygtukus: besaikį išmaniųjų ir planšečių naudojimą, agresyvias ir negatyvias TV laidas, draugų paieškas ir žaidimus facebukuose, jutūbuose ir kitur?

Žiniasklaida

Taip, beveik visos žiniasklaidos priemonės yra privatininkų rankose. Valstybine vadinasi tik Lietuvos LRT televizija – „visuomeninė Lietuvos televizija, transliuojanti Lietuvos žiūrovams informacines, šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, taip pat religines laidas bei laidas tautinėms mažumoms“. Tik ir čia tos „valstybinės“ su žiburiu ieškoti reikia, o ką kalbėti apie visus šalies ekranus okupavusias komercines televizijas su įvairiausiais „nepriklausomais apžvalgininkais“, tokiais kaip valatkos, jukilaičiai, miliutės ar girti prie vairo sėdę bruveriai, kitaip sakant, naujasis elitas, mozės, vedantys tautą per vandenį, bet nežinantys kur. Šie „gelbėtojai“, labai gerai įsijautę į savo vaidmenį, perša savo nuomonę, eskaluoja skandaliukus, bet neperneša kitos nuomonės, kitokio žvilgsnio, o ką jau kalbėti apie naujojo Seimo narius, vejančius nuo valdžios lovio senąjį soc. ar kom. partijos elitą: urėdus, geležinkelio ir kelių direkcijos vadovus, registrų centro mafiją. Šiukštu, jiems TV ekrane vietos nėra, jų tribūna – tik Seimo salė. Ko vertas vien naujojo Seimo siekis mažinti Seimo narių skaičių, keisti rinkimų datą, kitus bandymus kažką keisti, daryti? Bandydami komentuoti naujojo Seimo projektus, didžiulę isteriją sukuria apžvalgininkai, politologai ir kitokie „logai“, gąsdinantys tautą valdžios uzurpacija, grėsme valstybei ir kitais dalykais. Ir iš tiesų – grėsmė yra. Tik ne valstybei, bet sočiam, užtikrintam ir prabangiam gyvenimui, kur alga – 15–20 tūkstančių eurų, kur rojus, ne gyvenimas jų sėbrams, bendrapartiečiams ir šeimos nariams.

TV ekrane palikę politikus, pasižvalgykime po kitas laidas. Nepaisant vaikams peršamų robotų karų ar kitokių siaubūnų, iškilmingai ekranuose karaliauja „24 valandos“, TV pagalba. Nežinau, kiek reali pagalba ir kodėl jos norintys neieško kitose institucijose, bet mane pritrenkė 28 metus užsienyje gyvenančios tautietės, atvykusios gimtų kapelių aplankyti, žodžiai: „Man gėda už Lietuvą dėl tokių laidų“. Ką daugiau ir pasakysi… O kur dar ekstrasensai, būsimos kalinių žmonos, daktarai, jau tapę ekrano žvaigždėmis su protestais ir nuolatiniais reikalavimais razinų ar smilkalų… Keistas jausmas, ar ne? Didžioji Lietuvos dalis vaikšto ranką ištiesusi, o kalėjimų ereliai savo reikalavimais ir teisių eskalavimu iš ekranų neišlipa…

Kokios galėtų būti išvados?

Sudėtingą klausimą sau uždaviau, ar ne? O išvada peršasi viena – turime dvi Lietuvas. Viena tavo ir mano, penktadalio Lietuvos dirbančiųjų, 2016 m. gavusių minimalų 380 eurų ir mažesnį darbo užmokestį, senjorų Jono, Onos ir dar 682,5 tūkstančių senatvės ir neįgalumo pensininkų… Kita – Elito, nežinančio, kad euras jau seniai susilygino su litu arba jį net peržengė, gaunančių keliasdešimties tūkstančio algas ir priedus, įkišusio rankas į valstybės kišenę ir jau nebegalinčio jų iš ten ištraukti, savo šeimos nariams ir artimiesiems sukūrusio rojų žemėje ir mus nuolat moralizuojančio, sėdinčio šiltose vietelėse ir iš aukšto žiūrinčio į mus, tai yra kitus… Lietuva kasdien iš mūsų, paprastų žmonių, nusavinama, vagiama, žudoma, išstumiama emigracijon. Reikia įvardinti, kas tai daro? Tautos patarlė sufleruoja – timpt už vadžių, vėl iš pradžių, todėl pradėkite skaityti straipsnį vėl nuo pradžios ir rasite atsakymą. Na, o tingintiems skaityti priminsiu: per 27 atkurtos Nepriklausomybės metus beveik 20 metų  už Lietuvos vairo stovėjo socialdemokratinių arba jiems artimų pažiūrų vadukai (sakau „beveik“, nes nežinau, kam priskirti žemaitį Vagnorių ir Lietuvos komunistų partiją, 1990 m. perkrikštytą į Lietuvos demokratinę darbo partiją, bet žinau, kad tikrai ne mūsų – paprastų žmonių Lietuvai)…

O ką mano apie visa tai stovėję prie Lietuvos vairo beveik 20 metų?

Vienoje iš spaudos konferencijų tuometinis premjeras A. Butkevičius teigė: „Turiu pasakyti, kad aš tikrai netikiu, jog Lietuvoje gali būti tokia situacija. Manau, kad tas pesimizmas Lietuvoje, kuris yra skleidžiamas, iš dalies yra perdėtas. Galiu drąsiai pasakyti, kad jeigu yra kokie požymiai ta linkme, tikrai aiškinamės, kalbamės, ar tai tiesa. Niekam nebus daromos jokios išimtys, jeigu tikrai bus gauta kokia informacija, kad kažkur vyksta blogi dalykai. Čia gal reikėtų išsamesnės analizės, kur tokie dalykai vyksta“.

Ką daugiau bepridursi, aiškinasi žmonės 20 metų ir niekaip išsiaiškinti negali, kokia iš tiesų yra ta situacija Lietuvoje?

Sunkus išėjo straipsnis, bet aš į jį sudėjau tik Jūsų, gerbiamieji mūsų skaitytojai, godas, mintis ir skaudžią patirtį. Kitą savaitę temos atgarsiuose toliau analizuosiu šią temą, kalbindama psichologus, medikus, seniūnus, socialinius darbuotojus ir policijos pareigūnus… Žinoma, laukiu ir visų Jūsų atsiliepimų el. paštu stanislava@naujasrytas.lt, tel. 8 652 82 653.

Įprasti šalikelių vaizdeliai.
4. (1)
Dažnai vargetų lankoma vieta – netoli Maximos pastatyti šiukšlių konteineriai.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI