Savaitės temos atgarsiai

Savaitės temos atgarsiai

441
0
DALINTIS
Vosiliškio bendruomenės namai (redakcijos archyvo nuotr.).

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


 

„Naujas rytas“ (2017 03 31, Nr. 13) straipsnyje „Kaip patikslinami patikslinimai, arba dar kartą Vosiliškio epopėja“ Vosiliškio gyventojų pageidavimu rašėme apie čia verdančias aistras dėl medicinos punkto uždarymo, parašų „už“ ir „prieš“ rinkimo bei netiksliai pateiktą, o tiksliau sakant iškreiptą informaciją „Alio, Raseiniai“ laikraštyje ir kvietėme Jus, mieli mūsų skaitytojai, dalintis komentarais, informacija apie problemas, santykius su spauda ir t. t. Komentarų  gavome nedaug, dalinamės…

Antanas, Vosiliškis:

„Tikrai, atsibodo jau nesibaigiantis karas miestelyje, susiskirstėme visi į dvi grupes, o kokia  iš to nauda? Med. punkto jau neturime, žvairai vienas į kitą žiūrime, kaip vėl viską į normalias vėžes atstatyti – nežinome. Mano didžiu įsitikinimu, čia savo žodį turėtų tarti naujasis bendruomenės pirmininkas, juk jau pats žodis „bendruomenės“ įpareigoja jungti, burti, padėti susitarti vieniems su kitais. Manau, kad kvailai prieš visą rajoną atrodome visi: ir tie, kurie pasirašė už med. punkto panaikinimą (kur tai matyta, kad žmonės savo noru medicinos paslaugų vietoje atsisakytų?!), ir tie, kurie vis tą ugnelę  kursto. Laikas užbraukti brūkšnį ir pradėti nuo nulio, užmiršti nuoskaudas, susitaikyti ir gyventi toliau – juk esame kaimynai, čia gyvensime, čia ir mirti reikės“.

Irena, Raseiniai:

„Vosiliškio tema skamba vos ne kiekviename laikraštyje, tiek „Naujame ryte“, tiek „Alio, Raseiniai“, todėl suprantu žurnalistų norą kuo greičiau užbaigti tą niekur nevedančią istoriją, suprantu, kad didžiuliai sąrašai neįdomūs nei skaitytojams, nei laikraščiui. Na, o kad ne vietoje „Alio, Raseiniai“ sutrumpino, ką padarysi, už reklamą reikia mokėti. Kad ir tokia kaina. Aš manau, kad bent jau mūsų rajono laikraščiai yra pakankamai objektyvūs, spausdina be pagražinimų, sužinome( ypač dabar) visą informaciją apie savivaldybės valdininkų veiklą, planus, projektus. Tiesa, turiu vieną pastabą – kai kurios „prisidirbusios“ moterėlės galėtų mažiau šmėžuoti su savo veideliais spaudoje, bent kol užmiršime jų „baliukų“ tvaiką“.

Feliksas Petrėtis, Vosiliškis:

„Spaudos dėka tapau „šėtonu“ („Mūsų Raseiniai“), grubiu, konfliktišku, blogai atliekančiu savo darbą, net kraujo tyrimams iš savo pacientų neimantis, žodžiu, tokiu pabaisa, kad mane tik vyti kuo toliau ne tik nuo Vosiliškio, bet ir nuo Raseinių… Nesiimsiu teisintis ir pasakoti, kiek vykau į iškvietimus atostogų, po darbo, švenčių  ar išeiginėmis dienomis, kiek teko gelbėti žmonių prieš dešimtmetį vykusioje žiaurioje avarijoje per Justino atlaidus, kai susidūrė 5 mašinos ir laukiant Greitosios med. pagalbos mašinų dirbau vienas, įvertindamas sužalotųjų būklę ir teikdamas skubią pagalbą, kiek teko gelbėti širdies ligomis sergančių, naujametinių fejerverkų metu nukentėjusių, kitų skubios pagalbos reikalingų asmenų. Visko neišvardinsi, bet visada išgirdau kiekvieno pagalbos šauksmą ir stengiausi padėti. Sakoma, kad „per 2016 metai felčeris F. Petrėtis neėmė pacientų kraujo mėginių“, bet turiu paaiškinti, jog kraujo mėginius felčeris gali imti tik turėdamas gydytojo nukreipimą, o jei tokių nebuvo, tai gal ne felčeris čia kaltas?

Manau, kad per savo darbo metus Vosiliškyje padariau ne tiek jau ir mažai: med. punktas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą net 3 kartus, reikėjo įsikurti, sutvarkyti aplinkas, teritorijas. O dabar med. punktas, suremontuotas iš europinių lėšų, pagal medicininės higienos normas ir reikalavimus, tapo nereikalingas ir uždarytas.

Manau, kad savo indėlį įdėjau ir į visuomeninį darbą, kai su iniciatyvine grupe įkūrėme Vosiliškio kaimo bendruomenę, kurios pirmininku žmonės mane rinko net 16 metų. Per tą laikotarpį kartu su kaimo žmonėmis ir bendruomenės nariais sutvarkėme bendruomenės namus, kuriais šiandien žmonės gali naudotis ir linksmą, ir liūdną akimirką, rengėme šventes ir susitikimus, giedojome, dainavome, minėjome išnykusius kaimus ir jų žmones. Žodžiu – gyvenome turiningą gyvenimą, stengėmės pamatyti ir jauną, ir seną, priėmėme ir žinomus artistus, dainininkus, ir rajono saviveiklos kolektyvus…

Viską, ką dariau su bendraminčiais, tardamasis, prašydamas bendruomenės žmonių pagalbos, dariau savo žmonėms, stengdamasis paįvairinti jų laisvalaikį, prašviesinti  kasdienybę ir suteikti gyvenimui spalvą ir skonį. Dėkoju mane supratusiems, man padėjusiems, patarusiems ir buvusiems kartu. Na, o mane juodinantiems – atleidžiu. Teatleidžia jiems ir Dievas…“

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI