Savaitės temos atgarsiai

Savaitės temos atgarsiai

497
0
DALINTIS
Vida Ranusaitė: „Dirbti čia tikrai gera, nėra jokios įtampos, stresų“.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


„Naujo ryto“ (2017 03 03, Nr. 9) straipsnyje „Kelias, primenantis gysločio atsparumą…“, skirtame AB „Grąžtai“ 60 metų jubiliejui, Jums pristatėme šios įmonės kelią nuo Vilniaus iki Raseinių, gaminamą produkciją, žmones, įmonės generalinio direktoriaus Valdemaro Jaciko jubiliejinius pamąstymus apie verslą, šeimą, iššūkius ir kvietėme Jus, mieli mūsų skaitytojai, dalintis nuotraukomis ir komentarais apie minėtą įmonę bei mintimis apie privačią iniciatyvą grąžinant ar perkeliant įmones iš didmiesčių į rajonų centrus, miestelius ar kaimus. Atsiliepimų gavome daug ir įvairių, o Jums pristatome įdomiausius.

Jonas S., Viduklė:

„Reikėtų sveikinti tokius žmones kaip Valdemaras jau vien dėl to, kad grąžtų įmonė atkeliavo į Raseinius: net 24 žmonės gavo darbą, o Raseinių vardas sklinda ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį. Tai pamoka jauniems žmonėms – verslą galima sėkmingai kurti ir mažame mieste. Tiesa pasakius, aš, kaip straipsnį rašiusi žurnalistė, beveik nieko nežinojau apie Raseiniuose įsikūrusią Grąžtų gamyklą ir jos produkciją, todėl tikrai nustebau sužinojęs, kad ten darbas vos ne su mikroskopu, o ne su skafandru, kaip aš įsivaizdavau. O juk didelė dalis jaunų žmonių provincijoje sapnuoja ir mato save tik didmiesčių fone. Čia reikėtų prisiminti ne tik grąžtų gamyklą, bet ir UAB „Danspin“, „Bilderis“, „Šatrija“, galų gale ir „Norvelitą“, kurią jau įsivaizduojame vos ne kaip Raseinių nuosavybę, bet pagalvokime, kiek žmonių liktų „ant ledo“, jei jos nebūtų. Yra visas būrys ir mažų autoservisų, medžio apdirbimo įmonėlių, jau nekalbant apie „Karpynės“ sporto ir laisvalaikio centrą, kitas kaimo turizmo ar viešo maitinimo paslaugas teikiančias įmones ar smulkias įmonėles. Apie parduotuves kalbėti nenoriu, nes ir taip mūsų šalis tampa tik prekeivių šalimi: gaminame mažai, bet perpardavinėjame sočiai. Apie miesto ar rajono patrauklumą galima spręsti ir iš butų kainų: jos Raseiniuose pakankamai aukštos, reiškia, miestas patrauklus gyventi, ko nepasakysi apie Akmenę, Mažeikius ar kitus miestus. O grįžtant prie įmonių kūrimosi regionuose – politikams, žadantiems grąžinti emigrantus, išlaikyti jaunus žmones kaimiškuose rajonuose, siūlau nemokamą patarimą: sukurkite sąlygas plėtoti smulkų verslą rajonuose, mažuose miesteliuose ar kaimuose – bus ir jaunų žmonių, bus ir vaikų, bus ir darbo bei uždarbio. Kol to nebus, tuštės ir nyks Lietuva. Apie tai privalo galvoti visų lygių politikai: pradedant rajonų galvomis ir baigiant Seimu, vyriausybe, Prezidente“.

 

Loreta Jasukaitienė, Grąžtų gamyklos pakuotoja:

Loreta Jasukaitienė: „Darbdavį galima pažinti iš jo bendravimo su darbuotojais, iš jo požiūrio ir į darbą, ir į žmogų“.
Loreta Jasukaitienė: „Darbdavį galima pažinti iš jo bendravimo su darbuotojais, iš jo požiūrio ir į darbą, ir į žmogų“.

„Gamykloje dirbu 8 metus su pertrauka, nes kai vyko reorganizacija, atleido visus, mane taip pat. Atleido garbingai, išmokėjo visas išeitines, todėl išėjau be jokių nuoskaudų ar pykčio. Neramu buvo tik dėl to, kur ir kaip gauti kitą darbą. Darbą gavau, bet vos tik Grąžtų gamykla vėl pradėjo dirbti, sugrįžau. Sugrįžau ne vien dėl to, kad moka gerus atlyginimus, bet ir dėl to, kad čia labai šilti ir draugiški santykiai tarp darbuotojų ir tarp valdžios, geros darbo sąlygos, nėra įtampos, nerimo.

Juk žmogus didesnę gyvenimo dalį praleidžia darbe, tad labai svarbu ir santykiai, ir žmonės ir, žinoma, pinigai. Aš manau, kad darbdavį galima pažinti iš jo bendravimo su darbuotojais, iš jo požiūrio ir į darbą, ir į žmogų. Pas mus visi tie dalykai teigiami, todėl aš nesiruošiu niekur iš čia išeiti“.

Alvydas Gobiūnas, elektrikas:

Alvydas Gobiūnas: „Čia jautiesi žmogumi, kurį girdi, mato ir supranta. Ko daugiau žmogui reikia?“
Alvydas Gobiūnas: „Čia jautiesi žmogumi, kurį girdi, mato ir supranta. Ko daugiau žmogui reikia?“

„Gamykloje dirbu 10 metų su pertrauka. Per reorganizaciją buvau atleistas, bet vos tik įmonė vėl pradėjo kvėpuoti, mane pakvietė ir aš džiaugsmingai sugrįžau. Darbo sąlygos geros, atlyginimai irgi neblogi, niekada nevėluoja, darbas žinomas. Vadovai, aišku, reiklūs, bet proto ribose, o be reiklumo būtų balaganas. Dirbti gera, kai darbas malonus, žmonės šilti, aplinka gera. Darbas prasideda 8 val. ryte ir baigiasi 16.30, pietaujame čia pat, nes yra virtuvėlė su mikrobange, gali maistą pasišildęs normaliai pavalgyti. Nėra pas mus darbe kareivinių muštro, gali įsitarpuoti, kada pavalgysi ar pailsėsi. Čia jautiesi žmogumi, kurį girdi, mato ir supranta. Ko daugiau žmogui reikia?“

Antanas, Raseiniai:

„Tik nereikia čia taip į dangų kelti tos Grąžtų gamyklos, nieko ten ypatingo nėra: dirba žmonės kaip visur, niekas už dyką pinigų nemoka, o kai reikia, dar ir aprėkia. Žodžiu, kaip danguje, taip ir ant žemės, darbas – ubagui, ponui – pinigas. Esu buvęs ten, matęs ir girdėjęs. Yra ten ir smarvės, ir alyvuotų rankų, ne visi nageliais lakuotais vaikšto, gal žurnalistė tik į lakuotus nagus žiūrėjo, todėl negirdėjo ausis dirginančio ir įkyraus staklių garso, nematė monotoniško darbo, kitų dalykų. Nesakau, su žmonėmis valdžia elgiasi žmoniškai, bet pinigėlių galėtų ir daugiau duoti uždirbti – juk parduotuvėje litas susilygino su euru, o alga liko pagal litą“.

Vida Ranusaitė, šlifuotoja:

„Gamykloje dirbu su pertrauka 10 metų, nes vykstant reorganizacijai visi buvome atleisti, bet vos tik įmonė atsistojo ant kojų ir vadovai pakvietė sugrįžti, nesvarsčiau nė minutės, grįžau ir tuo labai džiaugiuosi. Dirbti čia tikrai gera, nėra jokios įtampos, stresų. O darbas man patinka, nes čia reikia kruopštumo, atidos, susikaupimo. Sakoma, kad darbas nuo pasitenkinimo skiriasi savo prigimtimi, vis dėlto tarp jų yra tam tikras natūralus ryšys – juk nėra geriau, kai į darbą ir iš jo eini ramus, orus, patenkintas. Kažkas yra pasakęs: dirbk taip, lyg atrodytų, jog tau pinigai nereikalingi, gyvenk, lyg žemėje būtų rojus, ir taip įvyks. Aš tuo tikiu ir taip gyvenu“.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI