Lašas, nukritęs ant įkaitinto akmens

Lašas, nukritęs ant įkaitinto akmens

408
0
DALINTIS

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Galvodama, ką pasakyti Jums, mieli mūsų skaitytojai, Kovo 11-osios proga, supratau: žodžių neturiu, o mintys šokinėja nuo gimtinės meilės, pasididžiavimo atkurta Nepriklausomybe, prie nepasitenkinimo, skurdo, kainų, emigracijos ir korupcijos temų… Negaliu susikaupti, todėl pasakysiu tai, ką sako širdis, kuri, pasak profesionalų, nemeluoja… Mane sukrėtę kažkada pasakyti filosofo A. Šliogerio žodžiai: „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies…“ dažnai pasąmonėje virsta klausimu „Kas ir kaip gali padėti išgyventi tam lašui, kad neišgaruotų jis?“

Laisvė nėra leidimas daryti kas patinka

Daugelis šiandienos jaunų žmonių, gimusių tada, kai žmonės jau buvo išmokę šypsotis ir kovos dėl Nepriklausomybės jiems asocijuojasi su kova dėl savosios laisvės nuo atidaus tėvų žvilgsnio, sovietmetį įsivaizduoja kaip kokį ledynmetį, tokį tolimą, o gal net išgalvotą… Laisvė ir Nepriklausomybė jiems – duotybė, už kurią nereikia kovoti, na, tiesiog tėvai išvažiavo atostogų, palikę paauglius namie vienus: daryk, ką  nori. Arba – laimėjai milijoną, o kur dėti pinigus, nežinai, todėl neskaičiuodamas taškai kairėn ir dešinėn, nes jie – laimėti, neuždirbti…

Todėl, drįstu sakyti, garuoja nuo to akmens žmonių bendrystės ir atsakomybės jausmas, neįveikiamu uždaviniu tampa klausimas, kiek tu asmeniškai prisidėjai prie sąžiningo verslo, sąžiningų santykių, kiek tu prisiimi atsakomybės už savo sprendimus ir jų pasekmes, nepamiršdamas pagalvoti apie pasekmes tiems, už kuriuos esi atsakingas, kiek turi tikėjimo, kad gyvenimo kokybė šalia tavęs daugiausia ir priklauso nuo tavęs, kartu suprantant, kad visada būsi priklausomas ir nuo to, ką daro kiti.

Ar Jums, mielieji, nekyla tokios asociacijos, stebint savo gyvenimą čia, Nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje mes, sąmoningai ar ne, bet vis bandome kažką gauti, nieko už tai neduodami? Dar Jonas Paulius II sakė: „Laisvė nėra tironijos ar priespaudos nebuvimas. Laisvė nėra ir leidimas daryti, kas patinka. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa“.

Godos, godelės…

Lietuviai ne iš kelmo spirti – atskiria musmirę nuo baravyko, bet dažnai taria žodžius: „ne už tokią Lietuvą kovojome“, „prie ruso buvo geriau“, „valdžią susigrobė turtuoliai, mums ubago lazdą palikę“ ir panašiai. Ar yra tiesos šiuose teiginiuose ir jei yra – kiek? Todėl man (subjektyviai) kyla klausimai šių žodžių autoriams: „Ar tikrai kovojote už Lietuvą ir kokią? Kuo prie ruso buvo geriau? Kodėl kartas nuo karto atiduodate tą valdžią Jums neįtinkantiems?“ Pradėsiu nuo pastarojo klausimo, gal į kitus ir atsakyti nereikės…

Gal prasiplaukime akis, jei dar neprasiplovėme, ir pasižiūrėkime į kas ketverius  metus pulsuojantį veiksmą – rinkimų biuletenį, kuris mums, rinkėjams, beveik nieko nekainuoja, tik pusvalandis rinkiminėje apylinkėje, kur labai paprasta: užtenka tik ranką ištiesti, paimti ir pažymėti. Taip ir darome – žymime. Žymime negalvodami, kad gal paskui ruso ilgėtis ir Lietuvą keikti turėsime, būsime pasiruošę skurdu didžiuotis ir emigruoti. Gerai dar, jei atėjome, paėmėme ir pažymėjome, bet tai juk daro tik šiek tiek mažiau nei pusė Lietuvos. Faktas aiškus ir neginčijamas: 2016 metų Seimo rinkimuose dalyvavo 49,9 proc. rinkėjų, maždaug 75 tūkst. mažiau nei per 2012 metų rinkimus. O kur kita pusė? Mūsų tautos patarlė sako: jeigu nesidomi, kieno žąsys tavo avižas lesa, teks gardžiuotis ne avižine, o beržine koše. Nesidomime, todėl gardžiuojamės beržine. Manau, atsakymus bent į du klausimus pateikiau. O į pirmąjį atsakymas ateina savaime – kova už laisvę sudaro tik mažąją dalį tikrosios laisvės. Pajutę fizinę laisvę, mes likome įkalinti dvasinėje nelaisvėje. Man įstrigo buvusio Čekijos prezidento Vaclovo Havelo kalbos, pasakytos 1990 01 01, žodžiai: „Mes išmokome… ignoruoti vienas kitą, rūpintis tik savimi. Tokios sąvokos, kaip meilė, draugystė, užuojauta, kuklumas, atlaidumas, neteko svarbos…“ Praėjo 27 metai, gal šiandien ne visi jo žodžiai mums tinka, bet man rodos, mes dažnai pamirštame, kad medžiui augti reikalingos šaknys ir žemė, kad visi esame tarpusavyje surišti tam tikrais saitais, kad šeima – tautos, valstybės šaknys, mokykla – tautos, valstybės ateitis, tikėjimas – moralės pagrindas. Mindom tuos idealus, kuriais vadovaudamiesi ėjo knygnešiai, savanoriai, kovotojai už žmogaus orumą, teises ir tikėjimo laisves, už dorą, blaivų žmogų. O juk sau ir kitiems žadėjome nusimesti rūbą, kurį užvilko svetimi, kurti dorų, blaivių žmonių Lietuvą. Ar galime šiandien kiekvienas sau sąžiningai atsakyti į vieną paprastą klausimą ir įvardinti: „Ką konkrečiai aš padariau, kad aš pats, mano šeima ir mano kaimynas gyventų geriau?“ Psichologai juokauja: jei nemąstydamas iš karto gali išvardinti bent 3 dalykus, reiškia juos tikrai padarei, jei tau reikia pagalvoti 10 minučių, nepadarei nieko.

Į kelią pasiėmėme per daug balasto

Mes pradėjome savo kelią ir nors klumpame ant aštresnių ar mažiau aštrių akmenų, einame. Einame sunkiai, kartas nuo karto klupdami ir kaltindami kelią, o ne save, paėmusį daug nereikalingo balasto, tokių kaip kraštutinis individualizmas, pesimizmas, skundai blogu gyvenimu, poilsis ant sofos su TV pultu ir alaus skardine, kai kaimyno namas dega, nenoras dirbti, džiaugtis, pasyvumas, abejingumas viskam ir net sau pačiam, noras kažką gauti nieko už tai neatiduodant… Visa tai nešamės kartu su noru kurti orią ir visiems teisingą valstybę. Žinoma, ir eilinis pilietis, ir teisėjas, ir advokatas, ir nusikaltėlis eina savo keliu, ir tik istorija parodys, kas bus tikrasis laimėtojas. Nors kartais man atrodo, kad mes „įstrigom“ kelyje ir tūpčiojam pasimetę, ieškodami ne išeities, bet kaltindami tuos, kurie mus į tą kelią išleido, ir bandome tarsi džiną į butelį suvaryti tuos, kurie mėgina parodyti kelią ir uždegti šviesos žiburį. Gink Dieve, kad tik niekas nepasikėsintų į mano pasirinkto kelio tamsumas ir publiką, kuri kartas nuo karto paploja. Taip, balastas sunkus, ir tik  išrinktieji geba keliauti turėdami tik rožančių, duonos ir vandens, tik jiems dar šlama seni beržai, tik jie dar ieško rudeninių lapų grožio, o ne aukso, tik jiems dar žibuoklės  melsvumas primena dangų, o ne privatizuotą ežero pakrantę…

Reikia stabtelėti kelyje, kad suprastum, jog išrinktuoju gali būti tu, galiu būti aš – kiekvienas, kuris gebės nusimesti, nusigremžti savo balastą, tarsi priaugusią odą, ir galės keliauti Lietuvos keliu.

Ne šventiškas rašinys

Mielas mano skaitytojau, žinau, apkaltinsi mane, jog tokią šventišką dieną taip nešventiškai, tiesiog labai žemiškai su tavimi pasikalbėjau, bet pasiteisinimui turiu pasakyti – savais žodžiais pasakiau tai, ką beveik kasdien girdžiu iš Jūsų lūpų, tai, dėl ko Jūs nerimaujate, dėl ko Jums skauda širdį, o Jūsų mintys apie klestintį visapusišką daugelio nepasitenkinimą visais priminė man vieną pamirštą, bet pamokomą  istoriją: „Seniai seniai viename kaime stalius įkūrė dirbtuvę, o vieną dieną, kai staliaus nebuvo namie, jo darbo įrankiai susirinko į pasitarimą. Ginčijosi ilgai ir audringai, nes buvo sprendžiamas klausimas dėl kai kurių narių pašalinimo iš garbingos bendruomenės. Pjūklas buvo kaltinamas už tai, kad kandžiojasi taip garsiai, kad net ima mausti dantis ir jo charakteris – kandžiausias visame pasaulyje. Oblius – už tai, kad  jis labai jau aštraus būdo ir diria odą kiekvienam, kuris jam pasimaišo po ranka. O Plaktukas – už tai, kad jis yra tikras mušeika ir neįmanoma pakęsti jo nuolatinio kalimo, kuris visiems gadina nervus. Žinoma, velnių gavo ir Vinys, kurios buvo apkaltintos nemokančios nieko kito, tik skaudžiai gelti. Be dėmesio neliko Dildė, Brūžiklis ir Švitrinis popierius, su kuriais gyvenimas – nuolatinė trintis. Staliaus įrankiai šaukė vienas per kitą, ginčas įsiliepsnojo, kol galiausiai visi iš visur išmetė visus. Susibūrimą nutraukė grįžęs stalius, kuris paėmė lentą ir pradėjo ją pjauti kandžiuoju Pjūklu. Po to nuobliavo Obliumi, kuris trupina viską, ką paliečia. Žiauriai žeidžiantis brolis Kirvis, nepraustaburnis brolis Brūžiklis, visus draskantis ir gremžiantis brolis Švitrinis popierius, mušeika Plaktukas ir geliančios Vinys taip pat gavo darbo…“

Stalius panaudojo visus bjauraus būdo įrankius, kad pagamintų nuostabų kubilėlį vandeniui nešioti ir kad nė vienas lašas iš jo nei ant įkaitusio akmens, nei ant asfalto neištikštų… Kas imsis Staliaus vaidmens Lietuvoje?

Mielieji, dalinkitės savo mintimis, įžvalgomis, komentarais apie tai, kaip Jūs šventėte Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kokie džiaugsmai ar sopuliai širdį spaudžia, o mes visu tuo pasidalinsime su savo skaitytojais „Naujo ryto“ puslapiuose. Rašykite mums el. paštu stanislava@naujasrytas.lt, skambinkite tel. 8 652 82 653.

 

 

 

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI