Savaitės temos „Blaivi tauta – sveika tauta…“ atgarsiai

Savaitės temos „Blaivi tauta – sveika tauta…“ atgarsiai

675
0
DALINTIS
Skirmantiškės Gailestingumo namų bendruomenė dėkinga Romaldui Zubielai už kelionę į Klaipėdos delfinariumą.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Virtuvėje darbuojasi profesionalus virėjas Valdas, kurio kepto torto ir pyrago puikų skonį įvertino ir šių eilučių autorė.
Virtuvėje darbuojasi profesionalus virėjas Valdas, kurio kepto torto ir pyrago puikų skonį įvertino ir šių eilučių autorė.

„Naujo ryto“( 2017 02 17, Nr. 7) straipsnyje „Blaivi tauta – sveika tauta“ pristatėme Jums, mieli skaitytojai, alkoholio vartojimo, gaminimo ir blaivybės daigus tarpukario Lietuvoje, pateikdami ir mūsų šiandienos skaitytojų pamąstymus šia tema. Problema didelė, sunki ir kartais, kaip Sizifo akmuo – beviltiška: gvildena ir ridena tauta bei valdžia tą didžiulę alkoholizmo problemą į aukštą, statų kalną ir, rodos, tuoj tuoj išspręs… Kai sprendimas jau netoli – akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o mes ir vėl turime pradėti viską iš naujo… Kas gali padėti alkoholizmo ligų kamuojamam žmogui ir ar tikrai taip viskas beviltiška? Su šiuo klausimu nuvykome į Skirmantiškės Gailestingumo namus, kuriuose gyvena žmonės, buvę alkoholio nelaisvėje ir atsidūrę ant bedugnės krašto. Kalbiname su šių namų šeimininką savanorį Didmantą Tarutį.

Šių namų šeimininkas savanoris Didmantas Tarutis ir svečias iš Kauno Gailestingumo namų Leonas Meškėnas.
Šių namų šeimininkas savanoris Didmantas Tarutis ir svečias iš Kauno Gailestingumo namų Leonas Meškėnas.

– Kaip Jūs, jaunas žmogus, miestietis, atsidūrėte čia, kaime, Gailestingumo namuose?

– Mano gyvenime buvo visko: alkoholio, narkotikų, melo, daugybės draugų, mylinčių tėvų ir nevilties pragaro. Naudodamasis pirmaisiais trimis netekau tėvų, kurie, pamatę mane taip giliai paskendusį tame purve ir tuo besididžiuojantį, atsisakė manęs, draugai irgi padarė panašiai. Likau vienas su savo baimėmis, išduotas, apgautas, nesuprastas pasaulyje, virtusiame griuvėsiais. Buvau taip arti savižudybės slenksčio, kad vargu ar arčiau galima, ir iš nevilties, nuėjęs ant Nemuno kranto, ruošiausi atsiskaityti su gyvenimu. Raudojau iš nevilties, nežinomybės, pykčio ir gal pirmą kartą gyvenime paprašiau Dievo pagalbos klausimu „Dieve, ką man daryti?“

Vieta, kur dažnai susirenka visi šių namų gyventojai.
Vieta, kur dažnai susirenka visi šių namų gyventojai.

Nežinau, kiek sėdėjau ant Nemuno kranto, bet kažkokia jėga mane pakėlė ir nuvedė į Petrašiūnuose esančius brolių kapucinų Gailestingumo namus. Nuvedė ir paliko. Tai buvo šiek tiek daugiau nei prieš 3 metus.

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas per tą laiką?

– Peržengęs šių namų slenkstį ir norėdamas čia pasilikti, turi pradėti naują gyvenimą, nutraukti visus žalojusius įpročius. Sunku, bet turi persilaužti, su Dievo malone, nes be Jo pagalbos neišeitų nieko. Man buvo priskirtas globėjas, kuris, tarsi angelas sargas, įvedė į bendruomenę, padėjo suvokti save, savo priklausomybes, padėjo iš naujo mokytis gyventi.

Skalbykla.
Skalbykla.

Ir aš mokiausi gyventi be svaigalų, cigarečių, pykčio. Pamažu gyvenimas sušvito naujomis spalvomis, atgavau bendrystę su tėvais, giminėmis, o savo potyriais ir Dievo duotomis pamokomis dalijuosi su kitais, buvusiais gyvenimo šalikelėje. Broliai kapucinai yra įkūrę ne vienerius Gailestingumo namus, tame tarpe ir Skirmantiškėje, kur ir atvykau aš, baigęs realibitaciją. Man patinka kaimo gyvenimas ir aš čia jaučiuosi gerai.

Į šią koplyčią mažiausiai du kartus per dieną visi susirenka pokalbiui su Dievu.
Į šią koplyčią mažiausiai du kartus per dieną visi susirenka pokalbiui su Dievu.

– Kiek žmonių gyvena šiuose namuose?

– Mes esame mišri bendruomenė, čia įsikūrę vyrai ir moterys, o šiuo metu gyvena 16 žmonių, įskaitant ir vieną aštuonmetę mergytę, gyvenančią kartu su savo mama. Panašūs namai yra Jurbarko rajone, bet ten gyvena tik vyrai. Mūsų bendruomenę sudaro gyvenimo apdaužyti broliai ir sesės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos. Raseiniškiai pas mus ilgai neužsibūna: savaitgalį, dar dieną kitą ir traukia savais keliais. Gal dėl to, kad gyvenimo pagundos per arti?

Moterys sakosi esančios patenkintos ir šių namų tvarka, ir maistu, ir stogu virš galvos.
Moterys sakosi esančios patenkintos ir šių namų tvarka, ir maistu, ir stogu virš galvos.

– Kas gali čia patekti?

– Mes priimame visus, kurie vieni į gyvenimą sugrįžti nepajėgia. Sąlygos – pripažinti savo priklausomybę ir pasitikėti Dievu, nes Jam nėra negalimų dalykų. Jeigu žmogus nepripažįsta savo priklausomybės, jam niekas negali padėti. Būna atvejų, kai atveža pas mus žmones, sergančius įvairiomis priklausomybėmis, tėvai ar giminės, bet žmogus aiškina, kad jis tikrai nėra priklausomas. Toks gyventojas čia ilgai neužsibūna, patraukia savo ankstesniu keliu. Pripažinusiems ir supratusiems savo ligą, Dievas su mūsų pagalba duoda šansą išgyti ir keisti savo gyvenimą, bandyti surinkti sudaužyto gyvenimo šukes ir jas suklijuoti. Atvykusiųjų čia laukia pusė metų visiškos abstinencijos – negali disponuoti savo lėšomis, mobiliojo telefono neturi, negali vienas niekur išeiti, griežta kontakto su pažįstamais ar šeimos nariais kontrolė. Kaip minėjau, bandome riboti kontaktą su šeimos nariais ar pažįstamais.

Gyventojai džiaugiasi ir namų bibliotekėle.
Gyventojai džiaugiasi ir namų bibliotekėle.

Po pusmečio, jei žmogus suvokė savo priklausomybes, problemas ir vietą, kurioje buvo atsidūręs, jam suteikiama tam tikra atsakomybė, jis gali tarnauti, vienas išeiti, mokytis gyventi iš naujo. Kita sąlyga – kiekvienas, atėjęs pas mus, privalo žinoti, kad čia yra tikinčiųjų bendruomenė, kiekvienas gyventojas turi studijuoti Dievo žodį. Tikrai tikiu, kad tie stebuklai, kurie įvyko su manimi ir vyksta su kitais Gailestingumo namų gyventojais, yra Dievo apvaizdos siųsta. Trečias dalykas, kurį turi žinoti čia pasiliekantys gyventojai, tai laikytis vidaus tvarkos, gyventi be tabako, be svaigalų, be keiksmų ar agresijos, su kasdiene malda ir gilinimusi į Šventąjį Raštą. Gailestingumo namai nėra nakvynės namai, ir tie, kurie nori tik stogo virš galvos ar karštos sriubos lėkštės, čia nelaukiami. Laukiami tie, kurie mato, kad patys nebepajėgia susitarti su savo gyvenimu ir nori ne truputį pabūti, bet pradėti gyventi kitaip.

Šioje vietoje įsikurs medžio drožinėjimo dirbtuvės.
Šioje vietoje įsikurs medžio drožinėjimo dirbtuvės.

Tie, kurie jau baigė reabilitaciją, tačiau neturi kur eiti, gali pasilikti ir gyventi ar tai dirbdami, ar tai savanoriaudami, nes niekas kitas taip nepadės išgyti, kaip tas, kuris pats praėjo visus priklausomybių pragaro ratus.

– Ar dažnai keičiasi šių namų gyventojų sąstatas?

Praėję realibitaciją čia galės apsigyventi savanoriai.
Praėję realibitaciją čia galės apsigyventi savanoriai.

– Kaip čia pasakius. Būna, kai naujai atvykę nepripažįsta tvarkos, bando vagiliauti, apgaudinėti, todėl kalba su tokiais trumpa – „viso gero“. Būna, kai pabūna čia kurį laiko tarpą, išvyksta ir vėl atvyksta. Visko būna, nežinomi Viešpaties keliai ir išbandymai. Pas mus labai rami aplinka, nes didžioji gyventojų dalis yra pensinio amžiaus, kurie išbarstę savo gyvenimą ir neturi nei kur eiti, nei kur prisiglausti. Būna, kai atvyksta ne tik be pagrindo po kojomis, bet ir be asmens dokumentų – mes jiems juos sutvarkome, užregistruojame. Žinoma, didelių patogumų neturime, pastatas šaltas ir didelis, bet turime visko, ko reikia išgyventi: moterys gyvena viename kambaryje, vyrai – kitame, mama su dukra turi atskirą kambarį. Maldai visi susirenkame į koplyčią, kur dalyvaujame Šv. Mišiose nuotoliniu būdu. Turime knygų, galime žiūrėti TV programas, yra san. mazgai, skalbimo patalpa, virtuvė.

 

Ūkinis pastatukas, kuriame auginamos vištos, o pavasarį galbūt sukriuksės ir paršiukai.
Ūkinis pastatukas, kuriame auginamos vištos, o pavasarį galbūt sukriuksės ir paršiukai.

– Kaip atrodo šių namų gyventojo diena?

– 8 val. ryte dieną pradedame malda, Šv. Rašto studijomis, vėliau įvairūs darbai, savitvarka. Miegoti visi privalo eiti 23 val.

– Kuo džiaugiatės?

– Džiaugiuosi Dievo pagalba ir galimybe padėti čia gyvenantiems, džiaugiuosi savo tėvais, kurie visokeriopai padeda tvarkyti šių namų ūkį: padėjo mums įsigyti 200 viščiukų, kalakutų, triušių, kuriuos per vasarą auginome ir pardavę užsidirbome šiek tiek lėšų patalpų remontui. Džiaugiuosi brolių kapucinų pagalba tvarkant patalpas, pritariant mūsų idėjoms ir vizijoms, nes be jų nebūtų mūsų. Labai džiaugiuosi Raseinių rajono savivaldybės sprendimu visą vasario mėnesį leisti važinėtis rajono autobusais nemokamai: mūsų namų gyventojai per šį mėnesį važinėja pas gydytojus, į procedūras, kitais reikalais. Džiaugiuosi ir Pagojukų seniūno Antano Valantino dėmesiu, kuris ne tik pats apsilankė mūsų namuose, domėjosi mūsų gyvenimu ir problemomis, bet ir suorganizavo susitikimą su Raseinių rajono savivaldybės tarybos nariu, kaimo reikalų, ekologijos ir teritorijų planavimo komiteto pirmininku, Raseinių krašto ateities sąjūdžio RASAI valdybos nariu Romaldu Zubiela. Šis žmogus atvyko į mūsų namus, išklausė mus ir pažadėjo pasirūpinti mediena, kitais klausimais. O išgirdęs, kad  bendruomenė labai norėtų ekskursijos, svečias paprašė pagalvoti, kur gyventojai norėtų išvykti, pažadėjo parūpinti autobusą. Ir štai sausio mėnesio paskutinis savaitgalis buvo mūsų namų gyventojų svajonių išsipildymo diena – atvyko autobusas, nuvežęs mus į Klaipėdos delfiniariumą, o išlydėjo į šią kelionę geru žodžiu ir lauknešėlais R. Zubiela ir seniūnas A. Valantinas.

Skirmantiškės Gailestingumo namai.
Skirmantiškės Gailestingumo namai.

– Su kokiomis problemomis susiduriate?

– Na, rimtų problemų neturime, turime svajonių: labai norisi įsirengti medžio drožinėjimo dirbtuvėles, pabaigti suremontuoti patalpas, norisi daugiau dirbančių savanorių, norisi, kad kuo mažiau žmonių atsidurtų gyvenimo dugne, kad kuo mažiau pasaulių atsidurtų griuvėsiuose. Sunku pasakyti, ar naujos valdžios pradedama vykdyti tautos blaivinimo programa duos rimtų rezultatų, bet jei niekas nieko nedarys, iš kur sužinosime, ar tai veikia?

– Jūsų palinkėjimas slystantiems į dugną ir gyvenantiems šalia jų.

– Dievui nėra negalimų dalykų: nepraraskime vilties, pripažinkime savo ligą ir ieškokime pagalbos. O esančius šalia  prašau – rodykime dėmesį, girdėkime pagalbos šauksmus ir nepamirškime paklausti, kaip jautiesi. Nenumokime ranka, išgirdę nevilties gaidą ar mintis apie savižudybę. Na, o jei esate viskuo nusivylę, save pasmerkę svaigalams ir įsitikinę, kad esate niekam nereikalingi, atvykite pas mus į Skirmantiškę ir suprasite, jog Jūs mums esate svarbus, jog Jūs mums rūpite. Gal tai yra Jums Dievo duodamas dar vienas šansas sudėlioti iš naujo savo gyvenimo  mozaiką?

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI