Nuo pasaulio atskirti Raseiniai

Nuo pasaulio atskirti Raseiniai

705
0
DALINTIS
Raseinių autobusų stotis. 1937 m.

(Pabaiga. Pradžia 2017 02 10, Nr. 6)

 

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas


Mieste autobusai dažniausiai nestoja

Aukščiau cituotos laikraščių žinutės nedviprasmiškai liudija, kad autobusų stoties miestui tikrai reikėjo, tačiau koks iš tikrųjų ilgas, nekantrus ir įtemptas buvo tas laukimas – rodo kitos žinutės.

„REIKIA AUTOBUSŲ STOTIES. Išeiną ir ateiną autobusai sustoja prie policijos, Nepriklausomybės gatvėj. Atėjus autobusui, prisirenka tiek žmonių, kad šaligatviu praeiti sunku. Reikalas tvarkytinas.“ („Lietuvos žinios“, 1935 04 27)

„REIKALINGA AUTOBUSŲ STOTIS. Iki šiol visas autobusų judėjimas [Raseiniuose] vyksta Maironio – Nepriklausomybės gatvėj. Dabar, pagyvėjus autobusų susisiekimui, būtų labai reikalinga autobusų stotis. Gatvėj kaskart pasireiškia didesnė kamšatis. Ypatingas susikimšimas yra po pietų, kada iš Kauno grįžta autobusai. Išlipus iš autobuso sunku prasiskverbti pro žmones, kurie čia iš žingeidumo stovi susigrūdę ir stebi atvažiavusius.“ („Lietuvos žinios“, 1935 08 02)

Vincas Petrauskas, vienas iš Raseinių autobusų stoties savininkų, 1936 m. naujojoje Kauno autobusų stotyje.
Vincas Petrauskas, vienas iš Raseinių autobusų stoties savininkų, 1936 m. naujojoje Kauno autobusų stotyje.

Atkreipkime dėmesį į paskutinį žinutės sakinį, bylojantį apie raseiniškių įkyrų smalsumą. Dabar sunku įsivaizduoti, kad iš kasdien stotin atvykstančių autobusų pabirę keleiviai būtų kam nors (na, nebent pasitinkantiems draugams ar giminaičiams) labai įdomūs ir dėl tokios „atrakcijos“ vertėtų kulniuoti per visą miestą.

Kita vertus, net ir pastačius naują stotį ne visi buvo patenkinti – stotis, žinoma, labai gerai, bet į ją dar reikia nueiti…

„REIKĖTŲ AUTOBUSŲ SUSTOJIMO VIETOS MIESTE. Bažnyčios, Vilniaus ir kitų esančių pietų-rytų pakraštyje miesto gatvių gyventojams į autobusų stotį gana toli. Bet ir į Kauną važiuojantiems keleiviams vis tiek tenka eiti į autobusų stotį, nes mieste autobusai dažniausiai nestoja. Keleivių patogumui būtinai reikėtų padaryti ir mieste nors vieną autobusų sustojimo vietą, kuri labiausiai reikalinga prie Bažnyčios ir Vilniaus gatvių kampo“ („Lietuvos aidas“, 1938 03 25)

Vieškeliai pasidarė labai šlapi ir molėti  

Iki nutiesiant Žemaičių plentą, kelionė į Raseinius nebuvo lengvas išmėginimas ne tik keleiviams, bet ir autobusams. Kol pasiekdavo Raseinius ar kitus pakelės miestelius, pakeleivingiems neretai tekdavo patirti toli gražu ne pačių maloniausių įspūdžių, o kelionė galėjo virsti tikru raliu ir rimtu vairuotojų sumanumo bei technikos patvarumo išbandymu. Kai kada kelionės iš viso neįvykdavo…

„RASEINIAI. SUNKU IŠVAŽIUOTI. Iš Raseinių į Kauną, kai palijo, išbjuro keliai sunku benuvažiuoti: į Viduklę prie traukinio maža kas tevažiuoja, neina autobusai, automobiliais vieškeliu galėtų važiuoti į Kauną, bet apie 11 kilom. prieš Raseinius negali išvažiuoti dėl labai blogo kelio. Dabar Raseiniai atskirti nuo pasaulio.

Į Šiaulius irgi negalima nuvažiuoti, nes, pavažiavus 20 kilom. nuo Raseinių plentu, patenki į vieškelį, kurs eina į Nemakščius, ir negali išvažiuoti. Jis čia, matyt, niekada netaisytas ir netaisomas: mat, laukiama plento. Na, bet to negana. Atvažiuoji į Nemakščius, tai ir pereiti negali ir pervažiuoti nepervažiuosi – purvynas bemaž iki kelių.“ („Lietuvos aidas“, 1934 11 26)

„DĖL ŠLAPIŲ KELIŲ KAI KURIUOSE RUOŽUOSE SUSTABDYTAS AUTOBUSŲ JUDĖJIMAS. [1936 m.] Gruodžio mėn. 27-31 d. tiek atšilo, kad keliai ir vieškeliai pasidarė labai šlapi ir molėti, o vietomis beveik neišvažiuojamai. Todėl nuo sausio 1 d. laikinai sustojo kursavę autobusai šiose linijose: Kaunas-Jurbarkas, Kaunas-Raseiniai, Kaunas-Panevėžys-Šiauliai, Kaunas-Vandžiogala-Kėdainiai. Linijoje Kaunas-Molėtai autobusai kursuoja tik iki Skiemonių vieškelio.“ („Lietuvos aidas“, 1936 01 04)

„SNIEGO PUSNYS RASEINIŲ-ŠIAULIŲ APYLINKĖSE SIEKIA PUSANTRO METRO. Vakar [1937 02 23] nuo 7-8 val. ryto daugelyje vietų snigo, o apie 12-14 val. vietomis smarkiai pustė. Ypač didelės pusnys buvo suneštos Šiaulių, Raseinių ir Utenos apylinkėse. Vietomis užpustyti keliai ir susisiekimas automobiliais visai negalimas. <…> Vakar 16 val. išvažiavęs autobusas iš Kauno į Raseinius dar iki šiam laikui paskyrimo vietos [Raseinių] nepasiekė. Todėl šiandien 7 val. iš Kauno į Raseinius autobusas nevažiavo. <…>“ („Lietuvos aidas“, 1937 02 24, vakarinė laida)

Naujos autobusų stotys Kaune, Raseiniuose, kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, besiplečiantis autobusų susisiekimo linijų tinklas rodė, kad ir ši nepriklausomos Lietuvos ūkio šaka įveikė sunkumus, stiprėjo. Tai galima iliustruoti 1938 m. vasario mėn. „Lietuvos aide“ išspausdinto straipsnio ištrauka.

„TARPMIESTINIO AUTO EISMO AUTOBUSAIS PER METUS VAŽIUOJA ARTI 2 MIL. ŽMONIŲ. Pastaraisiais metais tarpmiestinio auto eismas žymiai patobulintas. <…> Pvz., 1933 m. visoje Lietuvoje tebuvo apie 80 tarpmiestinio eismo autobusų. Jie per metus tada pervežė apie 700.000 keleivių. Tuo tarpu 1937-jų metų pabaigoje tarpmiestinio eismo buvo apie 200 autobusų ir jie per metus pervežė vieną milijoną ir 730.400 keleivių. <…> 1933 metais bendras tarpmiestinio auto eismo ruožų ilgis tebuvo tik 595 kilometrai kelio, tuo tarpu dabar [1938 m. pradžioje] jis siekia 3.241 kilometrą. <…>“ („Lietuvos aidas“, 1938 02 09)

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skirta Raseinių autobusų stoties istorijai, tačiau mūsų krašte ji nebuvo vienintelė (nors, ko gero, pirma). Nutiesus Žemaičių plentą panašių objektų padaugėjo.

„KRYŽKALNYJE ĮRUOŠIA NAUJĄ AUTOBUSŲ STOTĮ. Nutiesus naująjį Žemaičių plentą, Kryžkalnyje, kur susikerta Žemaičių plentas su Tauragės – Šiaulių plentu, dabar įruošiama nauja autobusų stotis. Mat, plento sankryža dabar yra prie viaduko, tad kus anksčiau sustodavo autobusai, reikėdavo važiuoti dar daugiau, negu ketvirtadalį kilometro. Naujojoje vietoje pastatytas namas, kuriame bus keleivių kambarys – bufetas, o prie namo įruošiama vieta ir autobusams sustoti. Autobusų čia ne tik pravažiuoja, bet ir pasitaiko, kad vienu metu čia sustoja 6-7 ir daugiau autobusai.“ („Lietuvos aidas“, 1939 07 10)

Senos ir naujos autobusų stotys, jų savininkų likimai, šlapi, neišvažiuojami ar užpustyti keliai, klastingi pakelės grioviai, kiti vairuotojų tykoję sunkumai – tai toli gražu ne visos „Smetonos“ laikų „autobusistų“ kasdienybės detalės, taigi istorija dar nesibaigia.

Už straipsnį iliustruojančias nuotraukas ir pasidalintus prisiminimus dėkoju šiuo metu Kanadoje gyvenančiam Vlado Petrausko sūnui Edmundui Petrauskui.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI