Savaitės temos „SOS! Gelbėkim vaikus!“ atgarsiai

Savaitės temos „SOS! Gelbėkim vaikus!“ atgarsiai

555
0
DALINTIS
Gyvenimas šiuose kotedžų pagrindu pastatytuose namuose yra artimas namų aplinkai.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Vaikai kambariuose gyvena po du.
Vaikai kambariuose gyvena po du.

Praėjusią savaitę „Naujo ryto“ (2017 02 03, Nr. 5) straipsnyje „SOS! Gelbėkim vaikus!“ kartu su Raseinių Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskiene bandėme aiškintis, kas kaltas, kad pastaruoju metu kartojasi kraupūs ir protu nesuvokiami smurto prieš vaikus atvejai. Kartu kvietėme nebūti abejingais smurto stebėtojais, pastebėjus nuskriaustą vaiką ar išgirdus triukšmą kaimyno kieme, netylėti ir apie tai pranešti atsakingoms institucijoms. Mes neabejojame, kad Vyriausybė ir Seimas imsis atitinkamų veiksmų, tačiau valdžios sprendimai ir įstatymų pataisos gali neatnešti laukiamų rezultatų, jei smurtui būsime abejingi kiekvienas iš mūsų, jei liksime tik nebyliais liudininkais ir pasyviais stebėtojais prievartos, skausmo, patyčių akivaizdoje. Parengus straipsnį spaudai išgirdome dar vieną žinią – Raseinių rajone globėjai smurtavo prieš vaikus.

Sanitarinis mazgas.
Sanitarinis mazgas.

Šia tema gavome labai daug skaitytojų komentarų, kuriuos vėliau bandysiu apibendrinti, o prieš tai – dar vienas trumpas pokalbis su Regina Klevinskiene, kurios teiraujuosi, kodėl globėjų nuskriaustiems vaikams neatsirado vietos Vaikų globos namuose ir kur bus apgyvendinami smurtą patyrę vaikai, jei, pagal Prezidentę, „iš sovietmečio paveldėta vaikų globos sistema“ bus panaikinta.

Regina Klevinskienė:

Vonia.
Vonia.

„Dėl šio konkretaus atvejo skaitytojams noriu paaiškinti, kad šie vaikai tėvų globos neteko gyvendami Šilutės rajone, jų globėjai – Raseinių rajone, todėl vaikai ir sugrįžo į savo rajone esančius vaikų globos namus. Į gautą iš mokyklos pranešimą apie galimai sumuštą 11-metį sureaguota tą pačią dieną. Į įtarimus ir dėl berniuko, ir dėl jo sesutės, kurios mokykloje tądien nebuvo, nes, pasak brolio, sesuo sirguliavo, buvo sureaguota nedelsiant. Paprašius mergaitės parodyti galimas sumušimo vietas, abejonių nekilo: mergaitė patyrė fizinį smurtą. Ant jos kūno buvo matyti akivaizdžios smurto žymės. Abu vaikai paimti iš globėjų šeimos. Kadangi teismo eksperto apžiūra vyko sekančią dieną, vaikai nakvojo Raseiniuose. Jų globėjai – 42 metų moteris ir 49 metų vyras – uždaryti į areštinę. Dėl smurto prieš mažamečius pradėtas ikiteisminis tyrimas. Viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad nuo pernai kovo mėnesio iki šių metų sausio mėn. vaikai galėjo būti mušami diržu. Neturime tokių duomenų.

Jaukūs prieškambariai.
Jaukūs prieškambariai.

Galimai, tai paaiškėjo apklausos metu. Situacija su globėjų paieška ar Vaikų globos namais nėra tokia paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Esant skubiam atvejui, kai vaikai paimami iš šeimos, mes kol kas neturėjome budinčių globėjų, pas kuriuos galėtume vaikus apgyvendinti (šiandien ariogališkių šeima jau pareiškė tokį norą). Tačiau, kaip jau minėjau, šie vaikai sugrįžo į savo rajoną. Gal tai bus pretekstas kitiems, jau užauginusiems savo vaikus ir galintiems savo namais ir meile pasidalinti su vaikais, neturinčiais namų, pamąstyti ir pas mus ateiti, juolab, kad įvaikinti ar globoti vaikus šiemet, be mano minėtų ariogališkių, pareiškė norą dar trys šeimos. Todėl su globėjų/įtėvių mokymus vedančiais specialistais paprašėme juos organizuoti pas mus, Raseiniuose. Jie mielai sutiko. Budintys globėjai – tai šeima ar fizinis asmuo, bet kada pasiekiamas Vaiko teisių apsaugos skyriui, 24 valandas per parą pasiruošę laikinai priimti ir pasirūpinti ir ką tik gimusiu kūdikiu, ir dešimtmečiu ar vyresniu vaiku. Kol tokių galimybių neturime, kol neatsiranda vaiko artimoje aplinkoje giminaičių ar kitų asmenų, galinčių ir norinčių padėti vaikui, vaikai keliauja į valdiškus namus, tačiau turiu pasakyti labai svarbų dalyką – naujieji Raseinių vaikų globos namai gali būti pavyzdžiu daugeliui Lietuvos vaikų globos namų.

Čia mokomasi ne tik asmens higienos įgūdžių, bet ir švaros bei tvarkos.
Čia mokomasi ne tik asmens higienos įgūdžių, bet ir švaros bei tvarkos.

Gyvenimas šiuose kotedžų pagrindu pastatytuose namuose yra artimas namų aplinkai, vaikai kambariuose gyvena po du kartu su broliais ar sesėmis, jei tokių yra, patys mokosi gaminti ir gamina valgį, skalbiasi, tvarkosi kambarius, buitį, žodžiu, čia sudarytos artimos šeimos aplinkai gyvenimo sąlygos, atitinkančias vaikų amžių, sveikatą ir brandą. Vaikams ugdomi darbiniai, socialiniai, sveikos gyvensenos ir higienos įgūdžiai. Trūksta tik vieno – tėvų.

Poilsio kambaryje galima ramiai atsipūsti ar su draugais pabūti.
Poilsio kambaryje galima ramiai atsipūsti ar su draugais pabūti.

Na, o kaip reziumė ar išvadą galėčiau pasakyti: labai nedaug šalyje yra tokio pavyzdžio globos namų, o tiksliau pasakius, tokie yra tik Raseiniuose, todėl tikrai galime džiaugtis tuometine rajono valdžia, meru Remigijumi Aču, 2012 metais  priėmusiu tokį svarbų sprendimą – pastatyti vaikams namų sąlygas primenančius namus“.

Jauniausia šių namų gyventoja ramiai ant svetimų rankų ilsisi.
Jauniausia šių namų gyventoja ramiai ant svetimų rankų ilsisi.

Susipažinkite – Raseinių vaikų globos namai

Pasak Vaikų globos namų vyr.socialinės darbuotojos Danguolės Bakutienės, Raseiniuose nauji vaikų globos namai buvo pastatyti organizuojant veiklą šeimynų principu: yra 6 šeimynos, kuriose vaikų skaičius 8–9. Šiuo metu gyvena 52 vaikai, nors patalpos pritaikytos 48 vaikams.

„Mūsų tikslas, – sako D. Bakutienė, – užtikrinti normalų gyvenimą likusiems be tėvų globos vaikams, išugdyti jiems reikiamus socialinius įgūdžius. Naujieji mūsų namai šilti, gerai vėdinami, tinkamai apšviesti. Prie kiekvieno kambario įrengtos dušo ir tualeto patalpos, kiekvienoje šeimynoje maistas ruošiamas tik tos šeimynos vaikams, o atskiri įėjimai šeimynoms labiau atitinka namų aplinką. Kiekviena šeimyna turi vidinius kiemus su lauko baldais, žaidimų aikštę, stadioną. Individualios asmens higienos patalpos su vidiniais užraktais užtikrina vaiko privatumą asmens higienos srityje, o įrengtos globėjų, tėvų ir vaikų bendravimo patalpos užtikrina bendravimo privatumą. Vaikais rūpinasi 29 etatiniai darbuotojai, iš kurių 12 – socialinių darbuotojų ir 12 – socialinių darbuotojų padėjėjų. Su šeimynų vaikais ir dieną, ir naktį būna darbuotojas. Per 2012 metus į šeimas sugrąžinta 12 vaikų, 3 išėjo sulaukę pilnametystės, 3 vaikus įsivaikino, 1 paėmė globėjai. Deja, atvyko 23. 11-ka vaikų turi laikiną globą, nes tėvams yra duoti įpareigojimai, ir juos įvykdžius, galės vaikus paimti namo“.

Dovanotas triušiukas laukia Velykų.
Dovanotas triušiukas laukia Velykų.

Vaikščiojau po naujus, puikiai ir skoningai įrengtus vaikų globos namus, gėrėjausi vaikų gamintais darbeliais, jaukia aplinka, o galvoje tiksėjo kažkur perskaityti žodžiai: tapdamas tėvu ar motina žmogus nepasirašo sutarties, bet jo pareigos krauju užrašytos kiekvieno širdyje. Yra straipsnis, kad tu turi remti savo vaiką, netgi jei daugiau niekas jo nepalaiko. Tu privalai jį remti, saugoti, mylėti visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis…

Prieš akis švyti sporto aikštė.
Prieš akis švyti sporto aikštė.

Einant vienos šeimynos koridoriumi, pamatome merginą su mažu vaikeliu ant rankų. Tai metų ir 7 mėnesių jauniausia šių namų gyventoja, tiesianti rankas ne į mamą, o į socialinę darbuotoją.

Mane lydinčios darbuotojos pasakoja gyvenimiškas istorijas apie išeinančius ir vėl čia sugrįžtančius vaikus, apie atvežtųjų ir grąžinamųjų vaikų džiaugsmo ir skausmo ašaras. Sako, grąžinome vaiką į šeimą, o ryte auklėtoja, pa

Vaikų globos namų vyr. socialinė darbuotoja Danguolė Bakutienė.
Vaikų globos namų vyr. socialinė darbuotoja Danguolė Bakutienė.

mačiusi sėdintį su krepšiu vaiką ant laiptų, paklausė: „Ką tu čia darai?“. Vaikas atsakė: „Namo grįžau…“.

Skaitytojų komentarai  

Laiškų ir komentarų gavome tikrai labai daug. Džiugu, kad dalinatės savo potyriais ir mintimis.

Prie kiekvienos šeimynos yra jauki lauko pavėsinė, labai mėgstama vaikų.
Prie kiekvienos šeimynos yra jauki lauko pavėsinė, labai mėgstama vaikų.

Irma J., Ariogala:

„Vaikas turi žinoti ribas ir negalima jam leisti visko, ko tik užsimano. Vaikas turi suprasti, kaip elgtis nevalia, todėl stengiuosi nenuolaidžiauti. Namuose, kai mano mažąjį aplanko ožiai, leidžiu jam klykti tol, kol pats nusiramins. Kantrybės, aišku, reikia daug, norint ištverti 10–15 min. klyksmą, bet aš nepasiduodu. Žinoma, priėmus naująjį įstatymą, „geri kaimynai“, išgirdę vaiko klyksmą, ko gero, dabar kvies Vaiko teisių specialistus ar policiją. Žinoma, ir mūsų šeimoje situacija keičiasi iš esmės, kai namo grįžta tėtis, kuris iškart vaiką užstoja, pradeda man aiškinti, kad jis dar mažas, dar nesupranta, jog elgiasi blogai. Sūnus visa tai jau perprato ir jau išmoko manipuliuoti mumis: jeigu ko nors negauna iš manęs, eina pas tėtį. Kai aš su juo viena, jis manęs klauso, bet kai mes esame trise, tai tampa tikru pragaru: sūnus tampa visiškai nevaldomas, visiškai neklauso nei manęs, nei tėčio. Aš vis aiškinu vyrui, kad elgiasi netinkamai, bet jis ir toliau peržengia ribas savo nuolaidžiavimu. Žinoma, vyrui bepigu – jis vis darbe, grįžta pasiilgęs, todėl būna atlaidus sūnaus išdaigoms“.

Sigita, Raseiniai:

„Mano vyras linkęs vaikui taikyti visą elgesio sistemą, pagrįstą paliepimais, reikalavimais ir atskaitomybe, o man atrodo, kad su vaiku reikia daugiau kalbėtis, aiškinti, kodėl mums nepriimtinas jo elgesys. Mes su vyru ginčijamės ir dėl televizoriaus žiūrėjimo, ir dėl žaidimų kompiuteriu ar planšete. Pavyzdžiui, aš leidžiu sūnui žiūrėti televizorių, įvairius vaikiškus filmukus, o vyras yra įsitikinęs, kad tai žalinga jo psichikai, todėl dažniausiai vaikas žiūri televizorių ar žaidžia kompiuteriu,  kai tėčio nėra namuose. Vyras labai konkretus ir nori, kad jo reikalavimai būtų vykdomi čia ir dabar: pavyzdžiui, reikia apsirengti ir išeiti, o vaikas priešgyniauja, vyras nueina lengviausiu keliu tiesiog aprėkdamas sūnų. Šis, aišku, išsigąsta ir puola vykdyti komandos. Tada aš nesusilaikau ir prie vaiko imu priekaištauti vyrui, kodėl jis taip elgiasi. Puolu guosti sūnų, kuris tik ir girdi iš vyro lūpų: „Neimk“, „Neliesk“, „Padėk“. Aš manau, kad vaikui reikia leisti bėgti ir griūti, įsitaisyti vieną kitą mėlynę ar nubrozdinimą, kad pamatytų ne minkštąją, o tikrąją gyvenimo pusę, bet vyras sako, kad vaiką saugoti nuo pavojų – tėvų pareiga“.

Agnė, Raseiniai:

„Nenoriu sutikti, kad vaiko auklėjimas šeimoje – valstybės reikalas. Kodėl valstybė prisimena vaikus tada, kai kažkas savo vaikus sumuša, sumeta į šulinius ar užploja diržu? O kur valstybė ir jos pagalba buvo tuomet, kai namuose dėl sunkių gyvenimo sąlygų tėvai į užsienius bėgo sotesnio kąsnio vaikams ieškodami, vaikus tetoms ar močiutėms palikę? Kodėl nėra jokios apsaugos ir garantijos dėl atleidimo iš darbo dirbantiems ir vaikus auginantiems tėvams? Klausimus galėčiau vardinti ir vardinti, bet juos visi ir taip žino. Aš tikrai nesileidžiu ir nesileisiu, kad mane mano vaikai terorizuotų reikalavimais, prašymais ar ožiais. Kai netenku kantrybės, užnešu per užpakalį, ir visi ožiai kaip mat baigiasi. Manau, kad priėmus naująsias Vaiko teisių įstatymo pataisas, padaugės „gerų kaimynų“ skambučių į suinteresuotas įstaigas, bet vaikams nuo to tikrai saugiau nebus. Sveikas ir pilno proto žmogus, ne koks narkomanas ar girtuoklis, tikrai žino vaikų drausminimo ribas ir jų nesužalos, o ligoniams, kokiais aš vadinu girtuoklius ar narkomanus, iš principo vaikų patikėti ir auklėti negalima“.

Janina, Viduklė:

„Gimus vaikui, visas šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, nes tai susiję ne tik su vaiku, bet ir mūsų, tėvų, reakcijomis, kartais patiems labai netikėtomis, į vaiko elgesį. Laukdami vaiko mes su vyru galvojome, jog būsime labai kantrūs, mylintys, atleidžiantys, bet jam gimus ir augant, tai vienas, tai kitas suvokiame, jog nebegalime  pakęsti jo riksmo, nuolatinio dėmesio reikalavimo, jo siautėjimo namuose, viską verčiant aukštyn kojomis, jo nenorui valgyti, miegoti, vaikščioti pačiam savo kojomis, o ne būti nešiojamam ant rankų. Mes su vyru dabar tikrai daug dažniau pykstamės, jaučiamės pavargę, suirzę ir pikti. Kartais taip mus sūnus išveda iš pusiausvyros, kad nors per langą šok. Manau, kad gyvenime pasitaiko visko ir nieko baisaus neatsitiks, jei pakelsi prieš vaiką balsą, nes tylios kalbos šiuolaikiniai vaikai nebegirdi, jei net pliaukštelėsi ar papurtysi jį… Šokas ištinka, kai kvieti vaiką, šauki valgyti ar kokiai nors menkai pagalbai, o jis jokio dėmesio nekreipia. O pravėręs į jo kambarį duris, matai – sėdi ausines užsidėję ir kaifuoja. Priplotum, rodos. Bausmės ir drausmės vaikams būtinos, žinoma, viskas proto ribose. Nes kartais būni toks bejėgis, toks neįgalus vaiką sudrausminti, kad nežinai, ką daryti. Žinoma, vaikų specialistai greiti siūlyti kursus, mokymus ir kitokius dalykus, bet realiai – kur paimti laiko?“

 

Arvydas, Nemakščiai:

„Labai įdomi situacija, kai gyvensime šeimoje pagal valstybės nustatytą reglamentą: su vaikais kalbėsim švelniai, ramiai, jiems viską leisdami, nes vaikai greitai viską perpranta ir žinodami, kad tėvai negali net užrėkti, nes tai bus emocinis smurtas, negalės kažko neleisti, nes tai – psichologinis smurtas, juo labiau užduoti diržiuku ar užploti per užpakalį, nes tai – fizinis smurtas. Klausimas: ar gali vaikas užaugti normaliu žmogumi, jei jis nežinos jokių rėmų, jei jis viską, ką norės, gaus, jei jam viskas bus leidžiama? Kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina su savo charakteriu, įgimtomis savybėmis ir ne kiekvienas išgirsta žodį „ne“. Kartais tenka imtis ir griežtesnių priemonių. Mes šeimoje augome trys broliai. Šeima labai normali, ne girtuokliai, pasistatėme namą. Mudu su vyriausiuoju broliu, kaip tėvas sako, „buvome ir esame šeimos užvadėliai“, ir prie darbo dešimt kartų kviesti nereikėdavo, ir prie stalo. Jauniausias brolis augo visai kitokiu: į visus tėvų prašymus dažniausiai būdavo vienas atsakymas: „Kodėl aš?“ Auginami ir auklėjami visi buvome vienodai, bet jauniausiam ši sistema nesuveikė. O kodėl – nežinau ne tik aš, bet ir tėvai. Todėl jam reikėjo ir beržinės košytės, o labiausiai jį auklėjo ant sienos virtuvėje prie kalendoriaus pakabintas diržas, kurio net nukabinti tėvui nereikėdavo. Todėl aš, išgirdęs vaiko riksmą namie, labai gerai pagalvočiau, ar kreiptis į policiją ar vaiko teisių apsaugą. Žinoma, jei šeima asociali – kreipčiausi vienareikšmiškai“.

Ir pabaigai

Vaikštinėdama Globos namų koridoriais, matydama besišypsančius vaikus, paklausiau, kaip gyvenasi naujuose namuose. Jaunuoliai besišypsančiomis akimis, bet rimtais veidais pareiškė: „Gyventųsi geriau, bet be įkurtuvių geriau neįmanoma“. Pasirodo, tikrai – pirmieji gyventojai jau apsigyveno, bet įkurtuvių šventės dar nebuvo. Kažkaip ir nežinia kodėl labai tyliai tyliai šie namučiai atidaryti, nors pasidžiaugti yra kuo… Darbuotojai sako, kad apie įkurtuves reikėtų klausti to, kuris yra šių namų atsiradimo kaltininkas, tai yra Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Remigijaus Ačo. Jis pradėjo, jis turėtų ir užbaigti. Vaikai laukia šventės, kuri sielą maloniai priglobs, duos išminties gerus darbus suprasti ir  pagelbės surasti tikrus namus ten, kur valdiška dvasias gyvena…

P.S.

Klausimas atsakingiems asmenims ir direktoriui Remigijui Ačui, užtikrinusiam Vaikų globos namų statybą: ar bus įkurtuvės Raseinių vaikų globos namuose? Juk žmonės sako, kad nereikia iškilmingai pradėti darbų, bet iškilmės būtinos darbą pabaigus.

 

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI