SOS! Gelbėkim vaikus!

SOS! Gelbėkim vaikus!

784
0
DALINTIS

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Vienoje siaubingoje Kėdainių rajono istorijoje – tėvo į šulinį sumesti vaikai, kitoje – motinos ir jos sugyventinio mirtinai sumuštas vaikas nepaliko abejingų visoje Lietuvoje ir ne vieną privertė iš šalies įvertinti savo paties elgesį auklėjant vaikus. Istorijos kartojasi, bangos jų kontekste kaip pakyla, taip ir nusileidžia. Vėl ir vėl kalbama apie įstatymų netobulumą ir naujų būtinybę, tarsi visuomenė dar iki šios dienos nežinotų, kad negalima mušti, žudyti, tyčiotis… Juk net dešimtyje Dievo įsakymų šios tiesos tiesiai šviesiai įvardintos. Kas atsitinka su žmonėmis, kaip jie praranda savo žmogiškąjį veidą, kaip iš auklėtojų tampama smurtautojais? Šie klausimai seni kaip pats pasaulis, bet atsakymų į juos ieškome kasdien. Šiandien savaitės tema – smurtas prieš vaikus: kalbiname Raseinių Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją Reginą Klevinskienę.

Regina Klevinskienė: „Smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą“.
Regina Klevinskienė: „Smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą“.

– Kalbant apie smurtą prieš vaikus, man prieš akis vis iškyla vasarą Vilniaus  autobusų stotyje matytas vaizdas: gal kokių 3–4 metų vaikas, suvalgęs ledų porciją, pasakė „Noriu dar“. Mama paaiškino, jog daugiau negalima, nes skaudės gerklytę. Vaikas pradėjo rėkti: „Noriuuuuuu“ ir matydamas, kad mama nereaguoja, puolė ją  daužyti kumšteliu, šaukdamas: „Nupirk, nupirk, noriu“. Taip tęsėsi gal kokias 15 min. Vaikui nesiliaujant, mama jį paėmusi supurtė, tardama: „Baik, vis tiek nepirksiu“. Žinote, drausminti mamos nė vienas iš aplinkinių, ne tik aš, neįstengė, bet tai  juk buvo smurtas. Kaip Jūs galėtumėte šitokią situaciją pakomentuoti? 

– Vaikai labai puikiai  pažįsta savo tėvus ir geba jais puikiai manipuliuoti. Aišku, šis vaikas jau ne pirmą kartą gavo, ko norėjo, ir pabandė dar kartą pasinaudoti mama ir aplinka. Su vaikais turi būti susitarimai, kurių laikytis privalo abi pusės. Jei jau buvo paskutinis kartas, antro paskutinio karto būti negali, nes jei nusileidai vieną kartą, teks nusileisti dar ir dar. Manau, kad šis Jūsų nupasakotas įvykis yra iliustracija to, kad vaikas tokiais metodais gauna, ko nori. Iš tikrųjų mama labai puikiai vaikui paaiškino, kodėl daugiau negalima, bet viską sugadino vaiko purtymu. Nors vaikams negalima nusileisti, tačiau vaikai turi žinoti, kodėl jam to ar kito negalima.

– Kaip jūs manote, kokio masto smurtas vykdomas šeimose prieš vaikus?

– Nežinome ir, ko gero, niekad nežinosime tikslių skaičių. Bet, pagal paramos vaikams centro duomenis, apie 52 procentai Lietuvos gyventojų mano, kad smurtas yra efektyvi priemonė disciplinuoti vaikus. Man atrodo, kad didžiausia bėda yra tame, kad dažnai mes net neatskiriame ir nesuprantame, koks elgesys yra vaiką žalojantis. Tai, ką mes pamatome TV ekranuose ar perskaitome laikraščiuose, kai vaikas yra sumušamas ar seksualiai išnaudojamas, atsiduria ligoninėje, o jo skriaudikai teisme, perša nuomonę, kad tik tai ir yra smurtas. Tai labai klaidinga, nes mes labai mažai kalbame apie emocinį smurtą, neretai jo nesureikšminame, kuris yra visko pradžia. Joks fizinis smurtas nevyksta be psichologinio smurto: žeminimas, nuolatinė kritika, barniai, atstūmimas, labai menkas emocinių poreikių tenkinimas, nuolatinis kritikavimas – visa tai sukuria terpę, kurioje išauga agresija ir smurtas. Apie smurtą kalbėti mes pradėjome neseniai, nors jis gyveno šeimose tikrai netrumpą laiko tarpą. Galbūt jis nebuvo toks žiaurus, toks tragiškas, bet jis buvo.

– Manoma, kad smurtas vyksta tik tam tikrose rizikos šeimose, kur šie atvejai yra tokie akivaizdūs, kad negali likti nepastebėti. Ar tikrai taip?

– Ne, nemanau, kad tik tokiose šeimose. Klaidinga manyti, kad tai tik prasigėrę tėvai, mamos, neturinčios motinystės įgūdžių, asocialios šeimos. Tokias šeimas pastebėti yra lengviau, nei iš pažiūros tvarkingas.

Neretai išaiškėja, kad ir rūpestingi tėvai savo vaikams neskiria pakankami dėmesio. Aprūpindami juos brangiais telefonais ar kompiuteriais galvoja, kad tai viskas, ko reikia vaikui, kad jis jaustųsi laimingas. O kur bendravimas su vaiku, kiekvienos praėjusios dienos aptariami įvykiai, sėkmės ir nesėkmės, pokalbiai su vaikais, žaidimai, kiti vaikui labai svarbūs dalykai? Vaikai baudžiami juos ignoruojant, atstumiant, nekalbant su jais ilgą laiką. Kai mažas vaikas darželyje nedrįsta pasakyti eilėraščio, nes nerimauja, kad suklys. Kai jis bijo ko nors imtis, nes gali nepadaryti to tobulai. Tai yra didelė žala vaiko raidai, padaryta suaugusiųjų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis ir tai kelia nerimą. Kitas dalykas, juk dažnas pavyzdys gatvėje – vedasi mama vaiką iš darželio, kurio nematė visą ilgą dieną, bet prie ausies telefonas,  gerai dar, jei vaikas tempiamas už rankos, o ne bėga iš paskos, nes mama jo nepastebi, jie nebendrauja. Juk vaiko ignoravimas – tai irgi smurto apraiška.

– Prisimenu paramos vaikams centro atliko tyrimo rezultatus, kur  net apie 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad fizinių bausmių naudojimas yra efektyvi priemonė disciplinuoti vaikus. Vadinasi, kalbame apie tokiomis priemonėmis „auklėjamą“ vos ne kas antrą vaiką! O gal tikrai vaikai turi labai daug teisių, nebegirdi tėvų prašymų, kaip mano minėtame pavyzdyje, ir tėvams nelieka nieko kito, kaip imtis diržiuko?

– Net iš aukštų tribūnų esame girdėję žodžius: mane mušė, ir ką – užaugau puikiu žmogumi. Bet jei tavęs būtų nemušę, gal būtum užaugęs dar puikesniu? Jeigu patys, užaugę žalojami fizinio ar emocinio smurto, sąmoningai tai suvoktume, nekartotume tų pačių klaidų augindami savo vaikus. Jei bent vienas tėvas ar mama, prieš bandydami suduoti savo vaikui, pažiūrėtų į jo akis – pamatytų panišką baimę. Baimę, kuri vėliau gali pavirsti į neapykantą.

– Kokias didžiausias klaidas daro tėvai?

– Kai  brangiausiam vaiko žmogui mamai ar tėčiui nesvarbu, ar vaikui liūdna, ar pikta, kai su juo nesikalbama, kai jis neišklausomas, o tik jam kartojama: „Eik mokytis! Atstok, vėliau“, vaikas mato, kad negali dėl ko nors net pasiguosti. Žinoma, už nesikalbėjimą, nebendravimą su vaiku nepasodins tėčio ar mamos į kalėjimą, bet tai yra labai žymus ženklas, kad toks mūsų elgesys su vaiku turės pasekmių. Jis bus piktas, vienišas, jausis bejėgis, niekam nereikalingas, turės labai žemą savivertę. Tai labai susiję dalykai, kuriuos ir šiandien matome stebėdami smurtą patiriančius vaikus – emocinis šaltumas, atstūmimas. Tėvai privalo taip susiplanuoti savo laiką, kad galėtų skirti vaikams kuo daugiau laiko, kad galėtų kartu leisti laiką, kalbėtis, poilsiauti. Niša tuščia nebūna, jei mes būsime abejingi savo vaikams, tą nišą užims kiti dalykai (gatvė, blogo elgesio vaikai). Man labai norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų, kas yra vaiką žalojantis elgesys. Kad smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kad sakymas vaikui „Tu darai man gėdą! Kiek aš galiu tau kartoti?! Tu esi idiotas!“ ir su tokia nuotaika atėjęs į mokyklą – savo emocijas, tikėtina, išlies ant savo bendraamžių, pedagogų.

– Iš kokių pažymių galime atpažinti vaiką, prieš kurį smurtaujama?

– Tai susigūžę, vengiantys akių kontakto, liūdni vaikai, krūpčiojantis dėl staigių pašnekovo judesių, skubantis prisidengti, apsisaugoti, atsargūs, įtarūs, išsigąstantis verkiančių vaikų, bijo ar nenori eiti namo ar į mokyklą. Dažnai tokie vaikai patys vėliau auga agresyvūs, nevaldomi, nepaklusnūs, arogantiški, linkę kitus žeminti, siekiantys lyderystės blogąja prasme.

– Kaip Jūs manote, ar tikrai nėra agresyvių vaikų, kurie auga meilėje ir globoje?

– Beveik visi vaikai kada nors susimuša darželyje su kitais vaikais, pastumia, įspiria. Kartais toks elgesys atsinešamas iš šeimos, kartais vaikas tokį bendravimo stilių yra nusižiūrėjęs kitoje aplinkoje. jie mokosi bendrauti ir suprasti, reikšti savo jausmus, o mes, suaugę, turime jam padėti. Bet yra vaikų, kuriems apatija arba agresija – jų elgesio modelis. Atėjęs į darželį gali pamatyti visą spektrą – specialistui tikrai nesunku atpažinti skriaudžiamus vaikus. Atsakingi tėvai dažniausiai skubiai ieško pagalbos, bando suprasti savo vaikų elgesį patys mokydamiesi ir mokydami vaikus, kreipiasi į specialistus, vykdo jų rekomendacijas. Kitai kategorijai šeimų turi padėti visos su tuo susijusios institucijos

– Kodėl vaikai nenoriai kalba apie patiriamą prievartą? Ir ne tik slepia, bet ir neigia?

– Vaikai nenori kalbėti  apie smurtą dėl įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių – gėda. Nes kalbama apie jo mamą, tėtį, tuo pačiu – tarsi ir apie jį patį. Tarsi su juo pačiu yra kažkas negerai. Kai kurie vaikai nekalba, net nesupranta, kad yra apie ką šnekėti. Kai nuolat augi smurtinėje aplinkoje, net nežinai, kad gali būti kitaip. Tad, atrodo, kur problema? Kartais vaikai bijo, kad jeigu papasakos, bus blogiau: jį atskirs nuo tėvų, kažkur išveš, kad mama numirs ar tėtį uždarys į kalėjimą (taip juos gąsdina netgi tėvai). Vaikai iš paskutiniųjų saugo šeimos integralumą ir paaukoja vardan to save, įstumdami save į didelį pavojų. O gal vaikas nepasitiki aplinkiniais? Jei jo patys artimiausi žmonės – tėtis ar mama – jį skriaudžia, kodėl jis turėtų pasitikėti kažkokia svetima teta? Juk ir suaugę žmonės labai sunkiai įsileidžia svetimą žmogų į savo gyvenimą, o ką jau kalbėti apie vaikus.

– Kaip galima padėti vaikui?

– Skatinkite vaiką pasipasakoti, kas jam atsitiko. Pokalbis turėtų būti ramioje aplinkoje, jam skirta pakankamai laiko: įdėmiai išklausykite, būkite ramūs ir nepanikuokite, parodykite vaikui, kad jį suprantate, užtikrinkite, kad vaikas teisingai pasielgė jums apie tai pasipasakodamas, pasirūpinkite tolesniu vaiko saugumu,  atsakykite į vaiko klausimus, kreipkitės į Vaikų teisių apsaugos skyrių, policijos pareigūnus, mokyklos administraciją, psichologą, jeigu reikia – kvieskite medicininę pagalbą. Be to, būtina riboti vaiko galimybes žiūrėti televizijos laidas ar kino filmus, kuriuose rodomos smurto scenos. Paaiškinkite savo vaikams, kodėl tokių laidų, kurios neduoda jokios naudos, žiūrėti neverta. Prisiminkime, jog su vaikais reikia elgtis taip, kad jie jaustųsi mylimi, saugūs, vertingi. Reikia paaiškinti vaikams nekalbėti su nepažįstamais, nesustoti prie privažiavusios prie jo mašinos, o raginant jį sėsti į automobilį – kuo skubiau bėgti tolyn o gal net rėkti. Vaikui turi būti paaiškinta, kad neatidarytų durų nepažįstamam, kad nedelsiant dėl to jis turėtų susisiekti su tėvais ar net pagalbos telefonu 112.

– Kokia šiuo metu situacija Raseinių rajone – kiek turime socialinės rizikos šeimų, kuriose auga vaikai?

– 2016 metų gale buvo 210 šeimų, per visus metus įrašytos 47 naujos šeimos.

– Kiek vaikų per 2016 metus paimta iš šeimų?

– 39 vaikams nustatyta globa, kai kurie vaikai grįžta į šeimą, jei, matome, kad šeima stengiasi, mokosi, nori patys auginti savo vaikus, dalyvauja programose dėl priklausomybių bei kurį laiką gyvena stabiliai. Turiu pasidžiaugti, kad iš 78 vaikų, įvaikintų Lietuvoje, 10 procentų be tėvų globos likusių mažųjų raseiniškių įvaikino kitos šeimos.

– Labai daug kalbama apie tai, kad soc.darbuotojai, aptarnaujantys rizikos šeimas, kartais bijo ten lankytis dėl jų agresyvumo, todėl prevencinis darbas su šiomis šeimomis vykdomas tik popierinis, nes kontrolės ir atsiskaitymo labai mažai. Kaip Jūs manote?

– Mano nuomone, socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, tyrėtų būti pavaldūs seniūnui ir dirbti komandoje. Tačiau įvairiose savivaldybėse situacija skirtinga, vienur yra taip, kaip pas mus, kitur tie darbuotojai yra pavaldūs seniūnams. Juk į seniūnų funkcijas įeina ir darbas su rizikos šeimomis, ir vaiko teisių apsauga jam priskirtoje teritorijoje. O kur dar bendruomenė, mokykla. Taigi tai ir būtų komanda, greičiausiai ir pirmiausiai reaguojanti į įvykį šeimoje

– Ką turėtų žinoti, daryti ir įsisąmoninti visuomenė, kaimynai, kai kalbama apie smurtą prieš vaikus ar smurtą šeimose?

– Niekas negali likti abejingas nei savo, nei svetimo vaiko ašaroms, smurtui, todėl tragiškas įvykis Kėdainiuose, kai savo namuose mirtinai buvo sumuštas keturmetis, sukėlė audringą visuomenės reakciją ir privertė mus visus dar kartą susimąstyti: kas kaltas, kad pastaruoju metu kartojasi kraupūs ir protu nesuvokiami smurto prieš vaikus atvejai. Vėl visu balsu kalbama apie įstatymų trūkumus ir būtinybę griežtinti vaikų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus bei atsakomybę už smurtą prieš vaikus, stiprinti už vaikų saugumą, teises ir gerovę atsakingų tarnybų darbą. Neabejojama, kad Vyriausybė ir Seimas imsis atitinkamų veiksmų, tačiau valdžios sprendimai ir įstatymų pataisos gali neatnešti laukiamų rezultatų, jei smurtui būsime abejingi kiekvienas iš mūsų, jei liksime tik nebyliais liudininkais ir pasyviais stebėtojais prievartos, skausmo, patyčių akivaizdoje. Raseinių rajono savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarnyba ragina visus gyventojus, švietimo, socialinių įstaigų darbuotojus, bendruomenių žmones – nelikime abejingi greta mūsų vykstančiam smurtui ir prievartai: laiku pastebėkime nuskriaustą vaiką, išgirskime triukšmą kaimyno kieme, netylėkime ir praneškime Vaiko teisių apsaugos skyriui tel. (8 428) 79 599, policijai tel. 112.

Tik visų pilietiškumas, nesitaikstymas gali užkirsti kelią skaudžioms nelaimėms ir beprasmėms netektims

Mielieji mūsų skaitytojai, mes visi gyvename vienas šalia kito: matome ir girdime kaimynų gyvenimą, liūdnus ar linksmus vaikus, kartais – piktus ir agresyvus, kaimynus ar pažįstamus, skriaudžiančius, piktai barančius ar mušančius savo vaikus.  Netylėkime, nebūkime abejingais, gal paskambinę 112, pranešę policijai ar Vaiko teisių apsaugai išgelbėsite trapią gyvybę.

O mes prašome Jus dalintis savo pastebėjimais, mintimis, komentarais apie šią situaciją el. paštu stanislava@naujasrytas.lt arba tel. 8 652 82 653.

 

P.S. Kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai, Vaiko teisių apsaugos skyrius pranešė, kad parvežė du sumušuts vaikus.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI