Savaitės temos „Prezidentinio lygio interviu“ atgarsiai

Savaitės temos „Prezidentinio lygio interviu“ atgarsiai

510
0
DALINTIS
Nepagaunamasis.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Valstybinis auditas nustatė: socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims savivaldybėse organizuojamos neefektyviai ir negali patenkinti didėjančio šių paslaugų poreikio.
Valstybinis auditas nustatė: socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims savivaldybėse organizuojamos neefektyviai ir negali patenkinti didėjančio šių paslaugų poreikio.

Praėjusią savaitę bandėme prakalbinti VšĮ Raseinių socialinių paslaugų centro direktorių Arvydą Spurgą, tačiau ponas direktorius kalbėtis nepanoro: bendravo su redakcija elektroniniu paštu ir į klausimus taip pat atsakė šiuo būdu. O baigiant ruošti spaudai minėtą interviu, šių eilučių autorė panoro dar kartą pabandyti gyvai prakalbinti šį asmenį. Pamaniau sau, tave juk kojos ir plunksna maitina, nedidelė ponia esi, nueik, pašnekink žmogų, gal pavyks nuoširdus pokalbis, o ir fotografiją padarysi. Taigi aš už „fotiko“ ir į kojas. Deja, direktorius, kaip fotosesijai nepasiruošusi manekenė, fotografuotis atsisakė, apkaltinęs mane netinkamais klausimais netinkamam interviu. O į mano bandymą paaiškinti, kad jis pats atsisakė pokalbio, paaiškino: „Dirbu septyneri metai ir niekam neužkliuvau, gavai užsakymą iš kaimo, tai iš kailio neriesi…“ ir išlėkė pro duris pasakęs: „į pasitarimą“. Ką gi, likau it musę kandusi: be gražios direktoriaus nuotraukos ir nuoširdaus pokalbio… Nežinau, kokį užsakymą ir iš kokio kaimo gavau, tačiau į redakciją jau nuo penktadienio popietės plūsta žinutės ir skambučiai. Bandysiu apibendrinti

Janina Petkienė, Ariogala:

„Labai gerai, kad pajudinote šį klausimą, nes prisikūrė Raseiniuose visokiausių įstaigų, kurios turėtų rūpintis senais ar neįgaliais žmonėmis, deja, prisibelsti iki jų neįmanoma: jiems savi reikalai arčiau kūno. Aš esu neįgali, sėdinti invalido vežimėlyje, su juo į lengvąją mašiną įvažiuoti neįmanoma. O man, kaip ir bet kuriam žmogui, reikia ir pas gydytojus nuvykti, ir kitokius reikalus susitvarkyti, tai ką daryti? Pabandžiau ieškoti pagalbos ir prisiskambinti Raseinių socialinių paslaugų centro direktoriui ir pasikonsultuoti, ką man daryti, kaip sutvarkyti asmeninius ir sveikatos reikalus. Juokas pro ašaras: gal valandą mane junginėjo tai su vienu, tai su kitu specialistu, kol galiausiai išgirdau, jog mane galėtų paimti iš Ariogalos 6 valandą ryte ir parvežti 9 val. Pradžioje nesupratau, sakau, gal juokauja žmonės – juk 6 val. jokia įstaiga darbo nepradeda, ką aš veiksiu tokią ankstybę. Žinoma, aš galiu atsikelti, galiu ir stotyje pasėdėti, kol atsidarys įstaigos, bet ką gali atlikti per 1 valandą? O juk  pagal Lietuvos respublikos socialinių paslaugų įstatymą, kurį, manau, turėtų būti skaitęs Socialinių paslaugų centro direktorius, ( cituoju) socialinės paslaugos suaugusiam asmeniui su negalia teikiamos sudarant sąlygas jam gyventi savo namuose, šeimoje ir organizuojant pagalbą, suderintą su švietimu ir ugdymu, užimtumu, asmens sveikatos priežiūra ir specialiosios pagalbos priemonėmis, padedančią ugdyti ar kompensuoti jo gebėjimus rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti darbo rinkoje. Nieko nepasakysi, gera pagalba – atvežtų 6 valandą, pasėdėčiau kažkur porą valandų, pasigrožėčiau Raseiniais ir vėl namo… Nelabai suprantu, kodėl savivaldybės vadovai, kurių pavaldume yra ši institucija, leidžia visokio plauko poniukams savivaliauti? Gal todėl, kad mes, turintys sveikatos, senatvės ar  judėjimo negalias, negalime kaip kiti ateiti ir tiesiai šviesiai pareikalauti to, kas mums pagal įstatymą priklauso?“

Kartais raseiniškiai maisto produktų ieško ir čia.
Kartais raseiniškiai maisto produktų ieško ir čia.

Janina J, Raseiniai:

„Po Jūsų straipsnio paprašiau dukros, kad pasižiūrėtų į šio centro internetinį puslapį ir labai nustebau ten patalpinta informacija. Pasirodo, kad pagrindinė centro veikla – tai vaikų užimtumas ir darbuotojų mokymai. O aš maniau, kad socialinių paslaugų centro pagrindinis tikslas – teikti paslaugas ne vien šios įstaigos darbuotojams, bet pagyvenusiems, vienišiems ar neįgaliems. O ten jie tik mokosi, susitinka… Įdomu, kada dirbti pradės? Žinoma, gerai, kad bent su vaikais dirba“.

Jonas, Vosiliškis (Redakcijai pavardė žinoma):

„Oi, nežinau, kas, ką ir kaip ten Raseiniuose skaičiuoja žmogelius, kuriems reikalinga pagalba, bet aš jums pasakysiu: buvo pas mus tokia moterėlė V. D., kuriai gyvai koja puvo. Niekas jos ten nelankė, jokie socialiniai darbuotojai, tik vienas mūsų felčeris Feliksas Petrėtis ją globojo, vaistus vežė. Kiek atsimenu, beldėsi žmogelis į visas institucijas, kad ją kažkaip kažkas globotų, bet taip ir numirė moteriškė prieš porą metų beveik visų apleista. Ir šiaip – kažkoks pasityčiojimas: yra Vosiliškyje trys sodybos, kur gyvena socialinės rizikos šeimos, o jas pasiskirsčiusios dvi seniūnijos socialinės darbuotojos, bet, gink Dieve, nepajudink jų su jokia informacija ar apie girtaujančias šeimas, ar neprižiūrimus vaikus, nes soc. darbuotojai ne šeimomis rūpinasi, bet ieško, kas tą informaciją pranešė. Žinoma, aš nežinau tiksliai, kam tos  socialinės ponios yra pavaldžios, bet kai perskaičiau, kad direktorius Arvydas Spurga dažnai nebūna savo kabinete, nes lanko seniūnijas ir vykdo ten pavaldžių darbuotojų kontrolę, manau, kad jos yra jam pavaldžios“.

Vienos seniūnijos soc. darbuotoja, nepavaldi A. Spurgai (Redakcijai pavardė žinoma):

„Žinote, Socialinių paslaugų centro darbuotojos, dirbančios seniūnijoje ir pavaldžios direktoriui A. Spurgai, yra atskira respublika seniūnijoje: jos už savo darbą niekam seniūnijoje neatsiskaito, nes negali viešinti informacijos apie socialinės rizikos  šeimas, jos turi transporto priemones, bet ką ir kur jos dirba – maždaug valstybinė paslaptis. Aš turiu apie 80 senjorų ir negalias turinčių žmonių, iš kurių surenku visus pašalpų, paramų prašymus, lankau juos. O juk nuvykus pas lankomą žmogų, turi būtinai su juo pasikalbėti, išgirsti jo visas bėdas, problemas, todėl užtrunki tikrai daugiau nei 10–15 minučių, tačiau transporto priemonės neturiu. Kažkaip netolygiai paskirstyti darbai, pavaldumai, priemonės ir atsakomybė. Nežinau, kieno čia kompetencija, bet manau, kad rajono valdžia turi labai rimtai peržiūrėti visus seniūnijų socialinių darbuotojų etatus, nežiūrint, kam pavaldūs jie yra ir kas juos kontroliuoja. Žinote, jeigu labai rimtai pažiūrėti į tą reikalą, tai pirmiausia seniūnas turėtų būti visų šių problemų ašis, jis turėtų viską žinoti ir kontroliuoti. Antras žmogus – tai bendruomenės pirmininkas ir trečias – felčeris. Žinoma, dar vieną žmogų reikėtų įtraukti – tai paštininką. Tai yra tie žmonės, kurie tikrai žino situaciją, tik su jais Socialinių paslaugų centro „desantas“ nebendrauja. Žinote, toks paradoksas, socialiniai darbuotojai iš Socialinių paslaugų centro jokios informacijos apie socialinės rizikos šeimas neatskleidžia, bet visi apie jas žino. Tik ar tikrai tą informaciją turi tie „desantininkai“?

Rimas:

„Nežinau, kam reikalingas toks didžiulis socialinių paslaugų aparatas, nes kuo daugiau viršininkų, tuo jie toliau nuo žmonių. Dabar tiek prisikūrė visokių įstaigų įstaigėlių, kad velnias koją nusilaužti gali, o kaimo žmogelis sėdi prie lango šaltoje troboje ir laukia „smerties“. Toks rūpestis, tokios paslaugos. Gal šneku ironiškai, bet reikia, kad savivaldybė, kuriai pavaldūs yra tokie centrai, užsiimtų rimta jų veiklos kontrole, įvardintų atskaitingumą ir atsakingumą, gal tada situacija pasikeistų. Jūs paklauskite kokios Dievo užmirštos senutės, kas, kada ir kokią paslaugą jai siūlė? Žinoma, yra žmonių, kuriems rūpi žmogus ne dėl algos, o dėl to, kad jie iš prigimties yra altruistai. Kalbu apie mažosios Viduklės kaimo bendruomenės pirmininkę Stasę Bukelienę, kuri visada pirmoji lekia į pagalbą, jai rūpi kiekviena kaimo moterėlė ar diedukas, kiekviena šeima, turinti matomų ar nematomų problemų. Į tokius žmones reikia lygiuotis, su jais reikia ieškoti kontaktų visiems paslaugininkams“.

Štai kas lieka po „balių“ dažnoje socialinės rizikos šeimoje („Mūsų laikas“, L. Mauro nuotr.)
Štai kas lieka po „balių“ dažnoje socialinės rizikos šeimoje („Mūsų laikas“, L. Mauro nuotr.)

Stasė, buvusi soc. paslaugų centro darbuotoja (Redakcijai pavardė žinoma):

„Centre dirba daug darbuotojų, bet nėra jokios jų atrankos, žmonės įforminti nepilnu krūviu. Pvz., miršta socialinių paslaugų gavėjas, soc. darbuotojas iš darbo atleidžiamas arba pasiūloma jam dirbti nepilnu krūviu, o reikalui esant vėl priimamas kitas. Beveik visi darbuotojai dirba pagal terminuotas darbo sutartis, nepilnais krūviais. Šio centro darbuotojams nėra jokių bendrų susirinkimų, mes viena su kita negalime net darbo patirtimis pasidalinti, nors visų senjorų negalavimai arba ligos panašios, ir panašiai. Dar mes, raseiniškiai paslaugų teikėjai, viena kitą pažįstame, pasišnekame, bet kaimiškųjų seniūnijų darbuotojų nesame nė akyse matę. Esame palikti vieni patys su savimi, nesijaučia jokios bendruomenės, o apie seminarus ar kokius mokymus sužinome tik po to, kai jie jau būna praėję. Žodžiu, taip, nėra informacijos, nėra atskaitomybės, nėra jokios apskaitos. Reikia čia šeimininko, o tokio centre nėra. Kažkas turėtų imtis atsakomybės ir padaryti tvarką. Darbuotojai paslaugų teikėjai turėtų būti atrenkami, juos įpareigojant laikytis bent minimalios etikos normų. Įsivaizduokit, ateina pas senelį ilganagė dekoltuota mergina, prasmirdusi cigarečių dūmais, ir ruošiasi senelį aptarnauti, apiplauti, pakeisti apatinius. Juokas pro ašaras tokia paslaugų teikėja. Žinoma, jau nėra ko kalbėti apie bendravimą su ponu direktoriumi – pilnas arogancijos, niekada kaip žmogus su žmogumi nepakalbės, pagrindinis jo žodis – „nenori nedirbk“, gal policijoje toks žmogus ir gali dirbti, tik ne socialinių paslaugų centre, kur dirbama su gyvenimo, ligų ir bėdų nualintais žmonėmis“.

Danutė Partikienė, Bedančiai:

„Aš kreipiausi dėl paslaugų suteikimo mano mamai į Socialinių paslaugų centro direktorių Arvydą Spurgą ir esu labai patenkinta jo korektišku bendravimu bei skirtomis paslaugomis. Direktorius labai maloniai priėmė, suteikė visą informaciją, aš jam galiu tik padėkoti“.

Rita Cesaitė:

„Norėčiau kreiptis su prašymu išspausdinti mano nuomonę apie soc. paslaugų centrą ir jo direktorių gerb. A. Spurgą. Aš apie 10 metų slaugau mamą, todėl dažnai tenka lankytis soc. paslaugų centre, kur visuomet buvau maloniai sutikta darbuotojų ir direktoriaus. Tikrai gauname paramą ir pagalbą iš šitos įstaigos. Labai esu dėkinga visiems darbuotojams ir ypač direktoriui A. Spurgai“.

Apie tai, ar tenkina socialinių darbuotojų veikla dirbant su socialinės rizikos šeimomis, kalbiname Raseinių Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją Reginą Klevinskienę:

„Atsakymą diktuoja konkretūs faktai – perpildyti Vaikų globos namai, nemažėja socialinė atskirtis. O tai reiškia, kad darbas neefektyvus, nedaroma ankstyvoji prevencija, šeimos sminga gilyn į liūną. Ką daryti? Reikia neleisti šeimoms slysti, rimtai, o ne ant durniaus socialiniai darbuotojai turi rengti individualius darbo su šeimomis planus, kuriuose reikia ne fiksuoti, o ištirti problemas, ieškoti partnerių joms išspręsti. Reikia asmeninės konkrečių darbuotojų atsakomybės dėl kiekvienos šeimos. Žinoma, yra darbuotojų, kurie tikrai dirba iš širdies, tariasi su mumis – Vaiko teisių tarnyba, kurie esame artimiausi jų partneriai, ieškome kartu išeities taškų, sprendimų būdų. Tačiau yra nemažai socialinių darbuotojų, atsakingų už rizikos šeimas, kurie tik ilgina dieną, o ne dirba. Taip būti negali, atėjo laikas prisiimti atsakomybę  visais lygiais, pradedant seniūnijų socialiniais darbuotojais, baigiant  vadovais, nes būtina suvienyti jėgas, kad galėtume vykdyti Valstybės programą“.

Arūnas Gobiūnas, Raseiniai:

„Aš Arvydą Spurgą pažįstu seniai, esu su juo dirbęs vienoje sistemoje. Tai tikrai rimtas žmogus, turintis pakankamai kompetencijų ir puikiai atliekantis savo darbą. Galėčiau daug apie jį kalbėti, nes manau, kad tokie žmonės, kaip Arvydas, gali ir profesionalai atlieka jam pavestą darbą. Jis turi didelę darbo patirtį: nuo operatyvinio darbuotojo iki policijos komisariato viršininko pareigų, yra teisės magistras, todėl jam pakanka žinių ir praktinės patirties. Galbūt tie žmonės, kurie skundžiasi Socialinių paslaugų centro paslaugomis, nepagalvoja, kiek interesantų per dieną priima centras, kiek žmonių aptarnauja ir kokias turi galimybes. Aš taip pat turiu grupę, esu pasinaudojęs Centro paslaugomis ir galiu jas įvertinti vienu žodžiu – puikiai. Galbūt nėra pas mus socialinių paslaugų sferoje pakankama įstatyminė bazė, galbūt yra netobuli įstatymai, bet tai pakeisti ne direktoriaus kompetencija. Todėl manau – dirbkime kiekvienas savo darbą pagal sąžinę ir įstatymą ir viskas bus gerai“.

Beje, apie praėjusiame straipsnyje minėtą Valstybės auditą, specialiai direktoriui A. Spurgai, cituoju jo išvadas:

„Nustatėme, kad socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims savivaldybėse organizuojamos neefektyviai ir negali patenkinti didėjančio šių paslaugų poreikio: nėra nei vienos savivaldybės, kuri turėtų visų rūšių senyvo amžiaus asmenims teikiamų socialinių paslaugų infrastruktūrą, atitinkančią socialinių paslaugų išvystymo normatyvus. Savivaldybėse nenustatomi visi senyvo amžiaus asmenys, kuriems reikia pagalbos. Dėl neišvystytos socialinių paslaugų, tiekiamų asmens namuose, infrastruktūros ir tinkamų paslaugos parinkimo kriterijų nebuvimo, skiriant asmeniui socialinės globos paslaugą, neteikiamas prioritetas paslaugoms, suteikiančioms galimybę asmeniui kuo ilgiau likti savo namuose. Todėl ilgiausios eilės yra socialinės globos institucijoje teikiamoms ilgalaikės socialinės globos paslaugoms (2014 m. jos laukė 47 proc. visų eilėje esančių asmenų). Trūksta kvalifikuotų darbuotojų, teikiančių socialinės priežiūros ir dienos globos paslaugas asmens namuose, o tai turi neigiamos įtakos ne tik paslaugų prieinamumui, bet ir teikiamų paslaugų kokybei. Neužtikrinama efektyvi socialinių paslaugų kokybės kontrolė. Siekiant didinti socialinių paslaugų prieinamumą ir kokybę, rekomendavome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai išanalizuoti socialinių paslaugų poreikį savivaldybėse ir numatyti konkrečias socialinių paslaugų senyvo amžiaus asmenims plėtros kryptis ir priemones; tobulinti senyvo amžiaus asmens socialinės globos poreikio nustatymo metodiką ir mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą tvarką; patikslinti socialinių paslaugų srities darbuotojų, teikiančių socialinės priežiūros ir dienos globos asmens namuose paslaugas, darbo normatyvus“.

Ir pabaigai – autorės žodis

Spaudos darbininkų tikslas – pasidalinti su skaitytojais gauta informacija, informuoti apie vykstančius procesus, valdžios sprendimus. Neturiu jokių asmeninių ryšių su ponu Arvydu Spurga, nesu prieš jį nusiteikusi ir niekas manęs prieš jį nenuteikinėja, todėl atmetu visus direktoriaus kaltinimus „užsakymais“, nes vienintelis mano užsakovas yra paprastas žmogus, laukiantis, kol jį pastebės ar išgirs visokias paslaugas valdantys valdininkai.

 

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI