„Smetoniškos“ Lietuvos emigrantų kasdienybė

„Smetoniškos“ Lietuvos emigrantų kasdienybė

627
0
DALINTIS
Lietuvių kultūros ir ekonomikos draugijos Pietų Amerikoje nariai Šv. Velykų popietėje. 1929 m. kovo 31 d. Montevidėjas.

(Pabaiga. Pradžia 2017 01 06, Nr. 1, ir 2017 01 13, Nr. 2)

 

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas

 


Tėvų žemėn sugrįžus

Dabar vykstančių į užsienį beveik madinga klausti ar jie grįš, ar padės Lietuvai. Kaip minėta, ano meto emigrantai dažniausiai vyko su viltimi sugrįžti į gimtinę. Įdomu, kad kai kada į Lietuvą sugrįždavo net antros kartos emigrantai, nes čia buvo gimę tik jų tėvai. Vienas toks neeilinis pavyzdys – Lietuvos operos solistės Marijonos Rakauskaitės likimas.

Urugvajaus lietuvių choras.
Urugvajaus lietuvių choras.

„M. Rakauskaitės 10 m. scenos darbo sukaktis. Kiekvienas kultūros darbininkas, sulaukęs savo darbo sukaktuvių, džiaugiasi, semia iš praeity nuveiktų darbų stiprybės, pasiryžimų ateities žygiams. Neabejotina, kad sunkiausia sulaukti sukaktuvių operos artistams. Visi žinome, kiek įvairių dainininkų bandė rodyti savo gabumus mūsų operoj, tačiau ilgesniam laikui scenoj mažai kas liko.

Kad suprastume tikrai, ką reiškia išbūti scenoj dešimtmetį, ypač primadonų tarpe, ir tokiam vieninteliam, mažam teatre, kaip mūsų, reikia kelius metus pačiam pagyventi teatro sūkury. Kiek čia intrigų, pavydo, ašarų bei įvairių nemalonumų, o kiek artistui rūpesčio, sielvarto išlaikyti savo balsą, kad žemutinė „la“ ir aukštutinė „do“ visuomet puikiai skambėtų. Štai gerbiama ir mylima primadona M. Rakauskaitė yra tuo tarpu vienintelė mūsų solistė iš Amerikos lietuvių.

Rakauskų šeima yra viena iš senesnių emigrantų iš Lietuvos Amerikon. Tėvas kilęs iš Raseinių, motina nuo Jurbarko. M. Rakauskaitė [1892 05 30] gimė Čikagoje. Dar visai jai mažai esant, tėvai persikėlė gyventi į Bridzpostą. Ten ji ir mokėsi. Aukštesnį mokslą ėjo San Francisko mieste pranciškonų vienuolyne. Motina turėjo taip pat gerą balsą. Iš mažens mokė savo dukrelę dainuoti, deklamuoti ir leisdavo į įvairius lietuvių rengiamus vakarus. Tėvas, būdamas patriotas, visuomet savo vaikams kalbėdavo apie jų tėvynę, Lietuvą, ragindamas ją mylėti, kurią ir pats labai mylėjo. Rakauskų šeima visuomet buvo pamaldi ir giliai tikinti. Iš jų šeimos yra net keli vienuoliai.

Urugvajaus lietuviai.
Urugvajaus lietuviai.

Paaugusi M. Rakauskaitė buvo mokytoja, choro vedėja, dainavo pati koncertuose. Buvo taip pat prekybininkė kasininkė. Didžiojo [Pirmojo pasaulinio] Karo metu ji buvo pirmoji moteris, užimanti „Edison Electrik Company“ kasininkės vietą. Visi Lietuvos laisvės paskolos bonai perėjo per jos rankas.

Kartą M. Rakauskaitė susipažino su P. Baldwyn, anglų tautybės muzikos mokytoja, kuri, išklausiusi jos balsą, pripažino labai jį vertingu ir patarė jį lavinti. Nuo to laiko M. Rakauskaitė ir pradėjo rengtis artistės karjerai, mokydamasi pas įvairius dainavimo mokytojus. M. Rakauskaitė pirmoji surengė per radio Amerikoj lietuvių liaudies dainų koncertą ir šiaip intensyviai dalyvavo įvairiuose koncertuose. Čikagos Birutės D-jos [choro] statomose operetėse pradėjo ir M. Rakauskaitė atlikinėti įvairias roles.

Marijona Rakauskaitė 1927 m.
Marijona Rakauskaitė 1927 m.

Atvykus Amerikon St. Šimkui, [1915 m.] juodu apvažiavo beveik visas lietuvių kolonijas su koncertais, kurie M. Rakauskaitę išgarsino ir ne lietuvių tarpe. Pagaliau gavo iš Ant. Sodeikos kvietimą atvažiuoti Lietuvon aplankyti tėvų žemę ir prisidėti prie Nepriklausomos Lietuvos meno kultūros kėlimo. M. Rakauskaitė, gražiai išlydėta savo draugų ir pažįstamų, atvyko Lietuvon 1923 m. pabaigoj.

1924 m. vasario 28 dieną jau debiutavo mūsų operoj „Carmen“ rolėje. Debiutas puikiai pavyko ir M. Rakauskaitė liko nuolatinė mūsų operos artistė. Per dešimt metų ji dainavo dvidešimt atskirų operų pastatymų, iš kurių žymiausioje „Tosca“, „Aida“, „Gražina“, „Hugenotai“, „Carmen“ ir kt. Šio mėnesio 12 d. M. Rakauskaitė, minėdama dešimtį metų savo scenos sukaktį Valstybės Teatre dainuos savo seniai dainuotoj „Carmen“ rolėj.

Nuo jaunų dienų Dievo jai duotą talentą lietuviškoje meno dirvoje pareiškusią ir ją vis tebetobulinančią, vienuoliktus metus mūsų operoje garbingai dainuojančią, jos artistinio darbo sukaktuvių šventės proga nuoširdžiai sveikindami, M. Rakauskaitei linkime garbingame, atsakingame darbe dar ilgus, ilgus metus ištesėti, o mūsų visuomenei jos dainavimu džiaugtis ir gėrėtis.“ („Rytas“, 1934 m. kovo 10 d.)

Papildant laikraščio žinutę pridėsime, kad Marijona Rakauskaitė Kaune ištekėjo už scenografo, tapytojo Liudo Truikio (1904–1987 m.). Valstybės teatre dirbo iki 1944 m. Pasikeitus darbovietės pavadinimui, 1944–1948 m. ji buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistė, sukūrė apie 30 vaidmenų, taigi „Ryto“ dienraščio linkėjimai išsipildė su kaupu. M. Rakauskaitė mirė 1975 m. liepos 17 d. Nuo 1994 m. Kaune veikia jos ir L. Truikio memorialinis muziejus.

Raseinių gimnazija ir Urugvajus

Aktyvūs piliečiai nenustygsta ne tik gimtinėje – patekę į naują aplinką jie taip pat nenuleidžia rankų, ieško naujos veiklos, aktyviai bendrauja. 1931 m. vieną tokį pavyzdį pateikė „Lietuvos žinios“, rašiusios apie Praną Vikonį.

„Iš Urugvajaus padangės. Lietuviai ir jų organizacijos. <…> Lietuvių Urugvajaus respublikoje šiuo tarpu gyvena apie 6.000. Didelėj daugumoj atvykę „laimės ieškoti“. Kaip sakyta, Urugvajuj šiandien daugiau laisvės, negu kitose Pietų Amerikos valstybėse. Čia lengva įvažiuoti ir gyventi, nereikalaujama tų visokių formalumų ir dokumentų. Daugelis Lietuvos emigrantų, atvykę į Braziliją, paskurdę ten, traukia į Argentiną. Bet ne visi [turi] reikiamus dokumentus, kad būtų įleisti jon. Tuomet jie pasilieka Montevideo, kuris yra tarsi koks emigrantų etapo punktas. Kiti atvykę, pagyvenę keletą mėnesių ir negavę darbų, pėsti eina arba (jei turi už ką) važiuoja į Braziliją.

Kvietimas į lietuvišką vakarą.
Kvietimas į lietuvišką vakarą.

Kultūrinis ir organizacinis darbas lietuvių – emigrantų menkas. Šiuo metu yra palaikoma Urugvajaus Lietuvių Kultūrinė – Ekonominė draugija, į kurią yra susibūrę apie kelios dešimtys lietuvių darbininkų. Jų tarpe yra ir keletas inteligentų: buvę Raseinių gimnazijos mokytojas Pranas Vikonis (jo pastangomis tapo suorganizuota minėtą draugija) – kaipo žinomas lietuviškos visuomenės veikėjas ir sąjungos žmogus, turi didelį pasitikėjimą vietinių lietuvių darbininkų tarpe, daug čia darbuojasi kultūriniame bei organizaciniame darbe lietuviškos išeivijos labui. Plačiai žinomas Pietų Amerikoj lietuviams darbininkams jaunas visuomenės veikėjas Albinas Gumbaragis ir kt. Nesenai į tas organizacijas vyko pėsti iš Brazilijos į Montevideo, buvęs Kauno Universiteto matematikos fakulteto studentas Vladas Veselauskas ir ,,Naujo žodžio“ bendradarbis Juozas Račkaitis. Stiprėjant inteligentinėms pajėgoms paskutiniu laiku vis daugiau pradeda lietuvių darbininkų tarpe kilti kultūrinis bei organizacinis darbas. <…>“ („Lietuvos žinios“, 1931 m. kovo 5 d.)

Priminsime, kad P. Vikonis buvo III Lietuvos Respublikos Seimo narys (1926–1927 m.), priklausė Socialdemokratų frakcijai. Paleidus Seimą grįžo į Raseinius, 1927 m. rudenį aktyviai prisidėjo prie „plečkaitininkų“ rengto sukilimo, todėl turėjo pasitraukti į Latviją. 1928 m. išvyko į Urugvajų.

Na kaip be kriminalo…

Gaila, bet toli gražu ne visi užsienin išvykę lietuvaičiai ten pasižymėjo sąžiningu darbu. O kaip sakoma, šaukštas deguto medaus statinę sugadina. Deja, kai kada tokiu šaukštu sugebėdavo tapti (o tų gebėjimų jie neprarado ir XXI a.) ir mūsų žemiečiai.

„Įdomios bylos Kauno teismuose. Brazilijoj nusikalto, o Lietuvoj nuteistas. Prieš kurį laiką raseinietis Vladas Paškevičius su žmona išvyko Brazilijon. Iš pradžios jis dirbo miškuose prie geležinkelio statybos darbų, o paskui persikėlė į San Paulo miestą. Čia iš Lietuvos konsulo p. Mačiulio Paškevičius pasiskolino pinigų ir įsteigė valgyklą, o paskui buvo priimtas į vieną didelį banką vertėju. Banke Paškevičius greit įgijo pasitikėjimą ir buvo prileistas prie piniginių dalykų. Be ko kita Paškevičius persiųsdavo to banko pinigus kitiems bankams. Vienąsyk užlakuotą pakietą su 2000 dol. Paškevičius turėjo išsiųsti vienam Londono bankui. Išsiuntęs tą pakietą dingo ir pats Paškevičius. Netrukus Paškevičius sugrįžo Lietuvon.

Paaiškėjo, kad 2000 dol. iš pakieto Paškevičius išsiėmė ir dolerių vieton į pakietą įkišo baltą popierių. Apgavystei išėjus aikštėn, Brazilijos valdžios atatinkamos įstaigos kreipės į Lietuvą prašydamos Paškevičių suimti. Paškevičiui ir buvo iškelta baudž. byla, kurią vakar Kauno apyg. teismas sprendė. Prokuroras p. Kubilius savo kalboj be ko kita nurodė, kad Paškevičius savo elgesiu labai pakenkęs lietuviams emigrantams Brazilijoj darbo ir tarnybų ieškant, nes sumažino pasitikėjimą. Ir bendrai Paškevičiaus nusikaltimas esąs didelis ir jis, Paškevičius, vertas rimtos bausmės. Advokatas Raulinaitis stojo įgaliotiniu nukentėjusio banko ir palaikė civil. ieškinį apie 20.000 lit. Raulinaitis sako, kad Brazilijoj visiems gyvenimas sunkus, o Paškevičius ten gerai gyveno: jis pats sakosi uždirbdavęs gerai, bet vis tiek darė nusikalstamą darbą.

Kauno apyg. teismas Paškevičių nubaudė 1½ metų kalėjimo ir tuojau suėmė. („Lietuvos žinios“, 1934 m. gegužės 30 d.) Apie šią bylą trumpai rašęs „Ryto“ dienraštis patikslino kai kurias bylos aplinkybes. Anot šio dienraščio, Paškevičius buvo suimtas Raseiniuose, o apvogtam bankui iš jo buvo priteista 18000 Lt.“ („Rytas“, 1934 m. gegužės 30 d.)

Pasitelkus tarpukario Lietuvos laikraščių publikacijas pabandėme pateikti šiokį tokį ano meto emigracijos vaizdą. Atrodo, kad daugelis to meto problemų aktualios ir dabar. Tikriausiai tai neturėtų stebinti – juk sakoma, kad istorija juda spirale (o gal ratu), taigi daug kas pasikartoja…

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI