„Smetoniškos“ Lietuvos emigrantų kasdienybė

„Smetoniškos“ Lietuvos emigrantų kasdienybė

354
0
DALINTIS
Darbėnų žydų jaunimas ruošiasi emigracijai į Palestiną 1938–1939 m.

(Tęsinys, pradžia 2017 01 06)

 

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas


Žydų ūkio praktika

Atrodo, kad susigundę „latvišku“ uždarbiu mūsų žemiečiai gana skaudžiai nusivylė. Kita vertus, ir gimtojoje Lietuvoje nebuvo lengviau. Čia samdiniams atsirado netikėti konkurentai – besiruošiantys emigruoti į Palestiną (Izraelio valstybė tuo metu dar nebuvo atkurta) žydai. Nesvetingoje gimtojoje žemėje jiems įsikurti buvo sunku, teko kurti žemės ūkio kooperatyvus, patiems augintis maisto produktus. O tokios intensyvios žemdirbystės praktikos daugelis Lietuvos žydų neturėjo. Teko ieškoti mokytojų ir kreiptis pas lietuvių ūkininkus. Įdomu, kad žydams mažai rūpėjo uždarbis – atrodo, kad norėdami įgyti žemės dirbimo įgūdžių jie sutikdavo dirbti mažiau nei pusvelčiui.

„Žydai mokosi lauko darbų dirbti. Raseinių apylinkėje pas daugelį stambių ūkininkų ir dvaruose praktikuojas prie lauko darbų būriai žydų, kurie rengias važiuoti Palestinon žemės dirbti. Nors paprastai vasaros metu [ūkininkai] darbininkui per mėn. moka 40-50 lt, tačiau žydai praktikantai dirba už 5-6 lt mėn. [Vietiniai] Darbininkai žydų varoma konkurencija labai nepatenkinti.

Žydai turi praktikuoti trejus metus dirbant lauko darbus kasmet po 6 mėn. Išėję praktiką žydai gauna liudymus iš agronomų ūkininkams liudijant. Žydai stodami praktikuotis susitaria, kad ūkininkai jiems duotų silkės, kiek pieno, po 1 kiaušinį ir t.t. Dalis žydų „košerio“ nelaiko ir valgo prie bendro stalo. Praktikantų tarpe yra su aukštuoju mokslu žmonių. Praktikuotis čia yra atvykusių žydų iš Kauno, Šiaulių ir kt. miestų ir miestelių. Dažnai pasitaiko, kad žydai užvalgę kaimiškų valgių ilgai viduriuoja ir viduriuodami keikia Palestiną.“ („Lietuvos žinios“, 1933 m. rugpjūčio 16 d.)

Palestina apie 1935 m.
Palestina apie 1935 m.

Neparašytas emigranto testamentas

Kelionėn iš gimtosios pastogės dažniausiai pastūmėdavo nepriteklius, sotesnio kąsnio paieškos. Neretai Amerikoje užsikabinęs lietuvaitis ne tik taupydavo pinigus su viltimi, kad grįžęs Lietuvon prasigyvens, nusipirks ūkį. Dažnas karts nuo karto uždirbtais doleriais paremdavo gimtinėje likusius namiškius, gimines (dabar tai irgi aktualu). Tačiau geopolitinės aplinkybės, didžiųjų valstybių nesutarimai dažnai skaudžiai kliudo neturtingiausius, labiausiai pažeidžiamus žmones. Kad taip buvo ir prieškario Raseiniuose, rodo viena 1939 m. žinutė.

„Negauna pinigų iš Amerikos. Raseiniuose yra tokių šeimų, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo giminių siunčiami pinigai iš Amerikos. Dėl [neseniai prasidėjusio Antrojo pasaulinio] karo beveik nutraukta visa korespondencija ir kai kurios šeimos atsidūrė sunkioj būklėj.“ („Lietuvos žinios“, 1939 m. lapkričio 17 d.)

Vieni emigrantai prasigyvendavo, kiti ne, tačiau visi į užsienį vyko su viltimi. Gaila, tačiau ne visada tos viltys išsipildydavo – gana neretai gimtinėn grįždavo ne prasigyvenęs „amerikonas“, o liūdna žinutė apie jo mirtį (ir didesnį ar mažesnį palikimą). Užsienio reikalų ministerijos archyve saugoma daugybė tokių palikimo bylų, tačiau čia pateiksime tik keletą laikraščių žinučių, kurios pakankamai iškalbingai parodo to meto padėtį.

„Liutkevičių giminėms. 1920 m. balandžio 7 d. Amerikoj mirė Petras Liutkus Liutkevičius, kuris angliškai vadinosi Philip Letkovitz. Turimomis žiniomis, velionis buvo kilęs iš Šiluvos miestelio, Raseinių apskr., žydų tautybės ir izraelitų tikybos, tačiau vėliau perėjęs į katalikų tikybą. Jo tėvai esą mirę Šiluvoj, bet ten ar apylinkėj ir dabar esą giminių. Kol kas yra atsiliepęs tik Šiluvos gyventojas Mauša Beimanas, kuris sakosi esąs velionio dėdė, ir kad daugiau artimiausių įpėdinių nesą. Įpėdiniai arba žiną apie juos prašomi kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją.“ („Lietuvos aidas“, 1931 m. lapkričio 7 d.)

„Milkavičiaus ir Valiuko įpėdiniams. Čikagos mieste mirė Pranas Milkavičius, kuris priklauso prie „Karaliaus Jogailos“ savišalpos draugijos. Iš tos draugijos jo įpėdiniai galės gauti apie 200 dolerių. Turimomis žiniomis, velionis yra kilęs iš Raseinių miesto ar apylinkės.“ („Rytas“, 1933 m. birželio 20 d.)

Palestinos apelsinų augintojas. 1930 m. plakatas.
Palestinos apelsinų augintojas. 1930 m. plakatas.

„Antano Puidos giminėms. 1931 m. gruodžio 31 d. New Yorke mirė Antanas Puida (angliškai žinomas kaip Anton Purde). Jis paliko viename banke per 2000 dol. Tuos pinigus stengiasi išgauti Rose Godberg. Ji savo reikalavimą motyvuoja tuo, kad velionis buvęs jos pažįstamas ir draugas ir prieš mirdamas pinigus jai dovanojęs. Tuo tarpu ji yra net iškėlusi teisme bylą. Kaip teismas bylą išspręs, kol kas sunku pasakyti.

Kalbama, kad velionis yra gimęs Raseiniuose ir ten esą jo giminių. Jam esant ligoninėje, jo tėvai buvo nurodyti esą Charles ir Annie (turbūt, Kazys ir Ona). Tačiau viena tariamojo pažįstama yra bankui pareiškusi, jog velionies tėvas buvęs Justinas, o motina Marcelė Žiliūtė ar Žaliūtė. Giminės ar žiną apie juos prašomi skubiai kreiptis į Užsienio Reikalų Ministeriją.“ („Rytas“, 1934 m. vasario 14 d.)

Liūdnos šios žinutės, tačiau jos nemenkino norinčių užsidirbti srauto, o laikraščiai spausdino firmų, kurios teikė pervežimo paslaugas, reklaminius skelbimus. Kad tokie verslininkai savo atstovus turėjo ir Raseiniuose rodo 1921 m. liepos 23 d. „Tėvynės balso“ laikraštyje išspausdintas firmos „Compagnie Générale Transatlantique“ skelbimas: „Generalinė atstovybė Lietuvai: Kaunas, Laisvės Alėja Nr.62. <…>Didžiausia garlaivių bendrovė pasauly. Turi daugiau kaip 100 savo garlaivių. Gabena keleivius į visas pasaulio dalis. Pirmos rūšies išlaikymas. Atlieka visus kelionei reikalingus formalumus. Transportus siunčia su specialiais palydovais ligi uosto. <…> Žinių teikia dykai, kainos prieinamos. Mūsų atstovai: <…> Raseiniuose – Davidavičius.“ Vienu žodžiu – keliaukite (t. y. emigruokite), o mes Jumis pasirūpinsime…

(Tęsinys kitame numeryje)

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI