Kraujo, Laisvės, Vienybės, Vilties ir Tikėjimo sausis

Kraujo, Laisvės, Vienybės, Vilties ir Tikėjimo sausis

383
0
DALINTIS

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Šiandien prisimename kruvinąjį 1991 metų sausį… Laisvės, Vienybės, Vilties ir Tikėjimo sausį. Vis toliau į istorijos rūką sminga tų dienų liudijimai ir žmonės, o faktus bando iškraipyti ne tik visokio plauko „paleckininkai“, bet ir mūsų rytų kaimynas lokys, žvangindamas ginklais ir kruvinomis letenomis liesdamas mūsų laisvės aukurą. O ir mes patys, būdami laisvi, apie laisvę mažai susimąstome, o neretai, ieškodami sotesnio duonos kąsnio ar ilgesnio pinigo, nebesuprantame ar nenorime suprasti, jog laisvė reikalauja tam tikrų įsipareigojimų. Įsipareigojimų, kurių ne visada, ne visi norime, galime ar pajėgiame laikytis. Taip yra šiandien, kai laisve esame sotūs, bet atsukime laikrodį atgal, į 1991 metų pradžią, kai į Laisvės sargyba stojo visa Lietuva. Raseiniškiai taip pat.

 

1991 m. sausis. Sitkūnai.
1991 m. sausis. Sitkūnai.

Šiurpūs 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiai raseiniškių liudininkų akimis

 

Antanas Mockevičius, Nemakščių vidurinės mokyklos direktorius („Naujas rytas“, 1991 01 29):

Sausio 12-osios dienos rytą kartu su kitais mūsų mokyklos pedagogais buvome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Dieną palyginti buvo ramu – žmonės šoko, dainavo, kalbėjosi. Vakare koncertavo „Armonikos“ ansamblis, vyrų choras „Varpas“. Visų nuotaika buvo pakili – lyg prieš nelaimę. Pirmą valandą 35 minutės per garsiakalbį pranešė, jog šturmuojamas televizijos bokštas. Su šiurpu klausėmės paskutinių, nuolat kartojamų „Vakaro žinių“ laidos vedėjos Eglės Bučelytės žodžių: „Mes dar gyvi!..“ Greitai stojo tyla. Pasižiūrėjau į laikrodį, jis rodė antrą valandą 10 minučių. O jau apie pusę trijų televizijos bokštas buvo paimtas, šaudant ir tankų vikšrais traiškant žmones. Nuo televizijos bokšto, po kraupaus reginio. Žmonės nebėgo į namus, o plūstelėjo prie Aukščiausios Tarybos rūmų, pasakojo, kokį siaubą teko patirti nuo tarybinės kariuomenės. Vieni verkė, kiti siuntė prakeiksmo žodžius okupantams. Ant pastato priešais Aukščiausiąją Tarybą sulipo keli šimtai paauglių. Apie 4 val. nakties jie pranešė, jog link mūsų važiuoja tankai. Per  minią nuvilnijo ūžesys, veidai įsitempė, prisipildė ryžto. Niekas nepuolė į paniką, nepradėjo bėgti, nors jau žinojo pasipriešinimo prie televizijos bokšto pasekmes. Pasigirdo skandavimas „Lietuva!“, „Landsbergis!“. Žmonės šaukė, iškėlę du pirštus, sudarydami raidę „V“, o tai reiškia: Viktorija – Pergalė… Apie 5 valandą ryto jau žinojome, kad sužeista 112 ir nužudyti 8 žmonės. Kažkas pasiūlė: „Einam statyti barikadų!“. Sutartinai visi puolė į netoliese esančią statybų aikštelę, vilko armatūrą, betono plokštes, pastolius ir statė barikadas. Net senukai nešė po vieną plytą – neapykanta ir ryžtas buvo didžiulis. Per valandą buvo pastatyta 4 metrų aukščio tvora, armatūra apstatyti Aukščiausios Tarybos langai. Niekas nežiūrėjo, kad susipurvins, susiplėšys drabužius. Kaip tuo metu sugebėjome, taip gynėmės nuo užpuolikų (…)“.

Raseiniškiai ruošiasi vykti į Sitkūnus. J. Pečkaičio nuotr.
Raseiniškiai ruošiasi vykti į Sitkūnus. J. Pečkaičio nuotr.

Gintas Jasiulis, Alvydas Pečiulis, „Sausio 13-oji Vilniuje“ („Naujas rytas“ Nr. 7, 1991 01 17):

„(…) Apie pusiaunaktį prie televizijos bokšto žmonės buvo ramūs, kas šildėsi, kas valgė, kas dainavo, girdėjosi muzika. Po gero pusvalandžio vyrai, kurie budėjo bokšto viduje, pranešė, jog artinasi tankai. Greitai pasigirdo jų riaumojimas, pasirodė galingų prožektorių šviesos spinduliai… Žmonės vieningai apsupo televizijos bokštą glaudžiu žiedu – vyrai išeidami į priekį toliau nuo bokšto, už savęs palikdami moteris, jaunuolius ir vaikus. Tankai pravažiavo viaduką, kuris veda bokšto link, ir sustojo jo prieigose. Po sustojimo pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų salvės. Buvo matyti ir trąsuojančių kulkų skrydžiai. Po to pasigirdo ir žemę drebinantys tankų pabūklų šūviai. Tačiau jie buvo tik gąsdinantys, nes dar buvo be žudančių sviedinių. Žmonės vieningai reiškė savo protestą balsu, skanduodami „Lietuva, Lietuva“, „Gėda, gėda“, „Fašistai, fašistai…“. Tačiau niekas net nežadėjo trauktis nuo bokšto. Atvirkščiai – iš aplinkinių namų bokšto link bėgo žmonės ir stojo į bendrą žiedą(…) Tuo metu mums teko stovėti prieš pat pagrindinį įėjimą į Televizijos bokštą. Tankai, apsupę žiedą, sustojo. Jie buvo taip arti, kad net ranka juos galėjai pasiekti. Nuo tankų nušokę kareiviai akimirką kažko laukė. Tačiau ko laukė, paaiškėjo tuoj pat. Visi tankai pasuko pabūklus į bokšto pusę, nuleido juos tiesiog virš žmonių galvų ir visi vienu kartu iššovė. Dauguma nukentėjo jau nuo šūvių iš pabūklų, nes jiems trūko ausų būgneliai, pasigirdo „Greitąją, greitąją…“ Po šūvių užgeso šviesa, švietė tik tankų prožektoriai, tamsą perskrosdami savo galingais spinduliais… Po to pasigirdo sprogimai viduje, pasirodė ugnis. Vyrai, esantys bokšto viduje, pradėjo kovą su ten įsibrovusiais  desantininkais (…)“

Mintys gedulo rytą

 

Aldona Sereikienė, daugiavaikė motina („Naujas rytas“ Nr. 7, 1991 01 17):

„(…) Kreipiuosi į visa motinas. Nulenkime galvas prieš tas motinas, kurių skausmas šiandien neišmatuojamas. Tegul jų skausmas būna mūsų skausmas, jų vaikai – tai mūsų vaikai, Nežinia, kiek dar sovietiniai tankai tryps mūsų  Lietuvos žemę, ir taip jau sulaistytą krauju, kiek dar laiko skausmas draskys motinų širdis. Mieli rajono žmonės, susitelkime visi, kas kur galėdami padėkime Lietuvai ir tikėkime – Lietuva bus laisva. Tegul abejingų nebūna“.

Raseiniškiai Sausio 13-osios aukų laidotuvėse. V. Judicko nuotr.
Raseiniškiai Sausio 13-osios aukų laidotuvėse. V. Judicko nuotr.

Irena Bulotienė, mokytoja („Naujas rytas“ Nr. 8, 1991 01 19):

„(…) Plazda vėjyje gedulingos vėliavos mano mažytėj gatvelėj… Tai reiškia, sudygsta, brangūs tėveliai ir mokytojai, mūsų siejamos Tėvynės meilės sėklos mažytėse širdelėse! Tiek metų kentėjusioj svetimųjų priespaudą Tėvynėj išaugo Jie, sūnūs ir dukros, kurie gulė šiąnakt po tankų vikšrais, nedvejodami atstatė savo krūtines raudonojo budelio kulkoms, kad išliktų Ji – laisva Lietuva“.

Stanislava Tijūnaitienė, Raseinių 2-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja („Naujas rytas“ Nr. 9, 1991 01 22):

„(…) Tragiškos dienos sujungė mus visus, skirtingų judėjimų, partijų, tikėjimų, į vieną maldą: Lietuva, būk laisva… Lietuva, būk laisva…
Jei agresorius ir jo pakalikai, puldami Lietuvos laisvę, nepriklausomą žodį, tikėjosi, jog žmonės, nepatenkinti ekonominiais sunkumais, prisidės prie jų – labai klydo. Juk Lietuva savo noru niekada nemainė savo laisvės į abejotiną draugystę ar gražų antkaklį. Nemainė ir nemainys. Šitai padaryti galima tik prievarta, ką „šauniai“ galingasis kaimynas jau 70 metų pasauliui įrodinėja. Įrodinėjo, tik ką įrodė. Po tiek „visko pertekusio tarybinio gyvenimo“, tiesdamas ranką – „sušelpkit“(…).

Monika Kasiliauskaitė, Gruzdiškės kaimo gyventoja („Naujas rytas“ Nr. 9, 1991 01 22):

„(…) Sostinėje pralietas kraujas mus dar labiau suvienijo. Mes niekad nebuvome tokie vieningi, kaip dabar. Aplankiau invalidę, ji verkė, kad negali kartu su visais Lietuvą mylinčiais žmonėmis budėti Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje prie Parlamento rūmų. Pasakė, jei gyvenčiau Vilniuje, būtinai su vežimėliu nuvažiuočiau, nebijau  mirti dėl Lietuvos laisvės. Gorbačiovai, Gorbačiovai – žmogau, pasiuntęs į mūsų žemę desantininkus, atsipeikėk! Kai kurios Vakarų valstybės, tave garbindamos, be abejo nežinojo, kad tavo širdyje – kardas. Štai jis pakibo virš Lietuvos, virš mūsų, kurie nenorime gyventi, kaip gyvenome. Nobelio premija, kurią tu gavai, sutepta nekaltų žmonių krauju (…)“.

Įnašai gynybos fondui – „Naujo ryto“ informacija („Naujas rytas“ Nr. 10, 1991 01 24):
„Šiomis dienomis, kai Lietuvos nepriklausomybei iškilo realus pavojus, visi dori Respublikos žmonės stojo jos ginti. Kaip kas gali, taip remia Lietuvą, Aukščiausiąją Tarybą. Tačiau reikalinga ne tik moralinė, bet ir materialinė parama. Tuo tikslu įsteigtas Lietuvos gynybos fondas. Sausio 21 dieną rajono organizacijos ir pavieniai asmenys jau paaukojo 11 tūkstančių rublių, o kai staitysite šį mūsų laikraščio numerį, suma bus gerokai išaugusi, nes įnašai tebeplaukia.
Raseinių butų ūkio valdyba šiam fondui pervedė 2000 rublių, Raseinių centrinė ligoninė – 1800, Viduklės vartotojų kooperatyvas – 500, Pramedžiavos devynmetė – 120 rub.
Nemažai aukoja ir žmonės. Po tūkstantį rublių savo asmeninių santaupų Gynybos fondui skyrė B. Kvietkauskienė, A. Jokubauskas, S. Trumpa, B. Gulbinas. Po 500 – O. Jašinauskienė, V. Griganavičius, D. Noreikienė, K. Rimkus. Daug paaukojusių po 50 ar 100 rublių.
Pagaliau ar mažiau pagarbos verti tie, kurie įnešė po 5, 10 ar dvidešimt rublių? Tiek, kiek šiuo metu jie gali paremti Lietuvos Nepriklausomybę. Gaila, kad visų pavardžių suminėti negalime“.

Raseiniškiai saugo Aukščiausiąją Tarybą. V. Judicko nuotr.
Raseiniškiai saugo Aukščiausiąją Tarybą. V. Judicko nuotr.

Parama žuvusių šeimoms. „Šiomis dienomis veterinarijos stotyje buvo renkamos aukos. Iš viso surinkta 500 rublių. Kaip mus informavo šios įstaigos profsąjungos lyderis A. Vičas, surinkti pinigai paskirstyti taip: 270 rublių skirta žuvusiųjų šeimoms paremti, 230 rublių – gynimo fondui. Vet. stoties žmonės pageidauja, kad pinigai, kuriuos jie skiria žuvusiųjų šeimoms šelpti, būtų paskirstyti ir išsiųsti tiesiai toms šeimoms“.

23700 rublių – į fondą. „Užvakar mūsų korespondentui Agropramoninio Banko Raseinių skyriuje buvo pranešta, kad rajono įmonės, organizacijos jau pervedė 23700 rublių Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynybos fondui. Šiomis dienomis 1000 rublių kilniam tikslui paskyrė pirmoji valstybinė statybos įmonė, „Šatrijos“ susivienijimas. Galimas daiktas, pirmomis dienomis kai kurie pervedimai pateko tiesiog į Vilnių. Rajono organizacijos, įmonės ir ūkiai ir toliau skiria lėšas gynybos fondui. O pavieniai rajono gyventojai neša dalį savo santaupų į Taupomąjį banką, nori padėti Nepriklausomybės aukoms, Radijo ir Televizijos komitetui, nukentėjusiam nuo grobikų“.

Raseiniškiai smerkia žudikus

 

(„Naujas rytas“ Nr. 7, 1991 01 17) „Smerkia betygališkiai“. „Pirmadienį, sausio 14 d., daugiau kaip 200 žmonių iš visų apylinkės kampelių susirinko į Betygalos miestelio aikštę. Čia įvyko protesto mitingas prieš sovietinės armijos nusikaltimus. Mitingo oratoriai – Betygalos apylinkės Tarybos pirmininkas P. Jukilaitis, Pagojo kolūkio pirmininkas V. Valinčius, pedagogas A. Juška, rezistento brolis V. Šablauskas, viršaitė G. Račienė rūsčiai pasmerkė okupantų veiksmus sausio 13-osios naktį. Betygalos krašto žmonės vieningai priėmė rezoliuciją, smerkiančią politiką, inspiruojamą Maskvos ir prezidento Gorbačiovo. Betygalos bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios už sausio 13-osios nakties žuvusius“.

Grąžino apdovanojimus. „Pirmadienį Skaraitiškės valstybinio ūkio traktorininkas Juozas Malinauskas iš Raseinių ryšių mazgo išsiuntė už gerą darbą gautus ordiną ir medalius TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui.
– Buvau apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, įvairiais medaliais, ženklais už penkmečio planų vykdymą. Nenoriu aš tų apdovanojimų, jeigu juos man davusi šalis taip gali elgtis su mūsų žmonėmis. Tai mano protestas prieš tarybinės kariuomenės kruviną akciją prieš Lietuvos nepriklausomybę.

  1. Malinauskas taip pat atsisakė TSRS pilietybės, išsiėmė laikinąjį Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą (…)“.

Stasys Jomantas, buvęs Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, Raseinių apylinkės Alėjų kaimo gyventojas, pensininkas („Naujas rytas“ Nr. 9, 1991 01 22):

„(….) Mane giliai sukrėtė sovietinės armijos žiaurumas, kurį jie pademonstravo Vilniuje sausio 13-osios naktį. Aš negaliu laikyti savęs tokios armijos, kuri šaudo į taiklius ir beginklius žmones, nariu, todėl nusprendžiau atsisakyti Didžiojo Tėvynės karo dalyvio ir veterano vardo bei „lengvatų“, o taip pat visų apdovanojimų, kuriuos gavau kaip kareivis ir darbininkas. Jie slegia mano sąžinę, manau, kad jie turėtų slėgti ir tuos, kurie davė komandą šauti į žmones tą siaubo naktį. Nėra pasaulyje tokios kitos žiaurios ir kraupios kariuomenės, kaip sovietinė. Todėl aš išeinu iš jos ir kviečiu kitus dorus žmones pasekti mano pavyzdžiu“.

Elytė Marcinkevičiūtė, 9 metai, Nemakščiai („Naujas rytas“ Nr. 9, 1991 01 22):

„Aš, Elytė Marcinkevičiūtė, 9 metų. Gyvenu Raseinių rajone, Nemakščių miestelyje. Lankau IV klasę. Aš prašau jūsų Michailai Sergejevičiau Gorbačiovai, meldžiu: būkite toks geras, išveskite iš Lietuvos tankus, o kartu su jais ir kariuomenę. Kareiviai lietuvius muša, net žudo. Visi lietuviai vos pastovi ant kojų nuo to sielvarto, Lietuva pilna aimanų, verksmų ir dejonių. Aš ilgai vakarais neužmiegu, galvodama apie Lietuvą (…).“

Mielieji, šiandien pajudinome senus, pageltusius, bet gyvus 1991 metų sausio mėnesio „Naujo ryto“ puslapius, kuriuose raseiniškių liudijimai ir mintys apie tuos tragiškus įvykius. Labai kviečiu atsiliepti visus tuos, kurių pavardės skambėjo šiame straipsnyje, ir pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip gyvenate šiandien… Lauksiu Jūsų laiškų el. paštu stanislava@naujasrytas.lt arba redaktorius@naujasrytas.lt, tel. 8 652 82 653.

 

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI