„Smetoniškos“ Lietuvos emigrantų kasdienybė

„Smetoniškos“ Lietuvos emigrantų kasdienybė

606
0
DALINTIS
Bauskės-Meitenės geležinkelis (vaizdas prieš Pirmąjį pasaulinį karą).

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas

 


Kai dabar būtų sunku rasti šeimą, kurią vienaip ar kitaip nekliudė emigracijos „karštligė“ (sako, greitai į užsienį bus išvykęs visas milijonas lietuvių). Nori nenori reikia atsigręžti atgal ir pasižvalgyti – o kaip tie reikalai klostėsi „smetoninėje“ Lietuvoje.

Dabar baisimasi kasmet didėjančiais emigracijos mastais, o ką byloja 80 metų senumo statistika. Pagal 1936 m. „Lietuvos statistikos metraščio duomenis“ 1934 metais iš Raseinių apskrities emigravo 52 žmonės, 1935 m. – 71, 1936 m. – 49 žmonės (17 vyrų ir 32 moterys). Raseiniškius labiausiai viliojo Argentina (18 emigrantai), Palestina (12), Pietų Afrika (10) ir Kanada (4). Į JAV, Urugvajų, Braziliją ir kitas šalis (tame tarpe ir Europos – žinoma, jei kas tuo metu iš viso emigravo į Angliją ar Ispaniją) išvyko tik po du žmones. Iš viso tais metais iš Lietuvos emigravo 1707 žmonės, o labiausiai emigrantus traukė Palestina (501 žmonės), Brazilija (370), Argentina (270) ir Pietų Afrika (262). Čia reikėtų paaiškinti, kad į populiariausias šalis – Palestiną ir Pietų Afriką daugiausia emigravo žydai. Pagal emigrantų tautybę taip pat tvirtai pirmavo žydai – 1936 m. emigravo 1007 Lietuvos piliečiai žydai. Lietuvių emigrantų buvo daugiau nei dvigubai mažiau – tik 407 žmonės.

P. Vikonio prašymas palikti jį VDU studentu (1927 10 14).
P. Vikonio prašymas palikti jį VDU studentu (1927 10 14).

Lietuvius visada traukė užsienis: dar carinės Rusijos laikais vieni bėgo nuo tarnybos kariuomenėje, kiti tiesiog ieškojo gardesnio kąsnio, norėjo užsidirbti pinigų ir sugrįžus į tėvynę nusipirkti savos žemės sklypą, prasigyventi. Žinoma, pavykdavo ne visiems. Tarpukario Lietuvoje taip pat nemažai piliečių bandė ieškoti laimės už valstybės ribų, tik, kaip matome, ne visi keliavo į išsvajotąją Didžiąją Britaniją ar kurią kitą Europos šalį. Norintiems nenutolti nuo namų ir užsidirbti vieną kitą „ilgesnį“ litą pagundas žėrė ir kaimynai „braliukai“. Į šią šalį akys krypo tų, kurie nesiryžo paragauti tikrosios emigranto duonos.

Visą piniginį uždarbį darbininkai galės išsivežti Lietuvon

Nerandantiems darbo Lietuvoje ar nepatenkintiems vietiniu uždarbiu ketvirtojo XX a. dešimtmečio viduryje ranką ištiesė kaimynai latviai. Atrodo, kad pigios (o brangios niekas neieško) darbo jėgos verbavimo reklaminė kampanija buvo gana gerai surežisuota. Tai rodo ūkininkams skirtame laikraštyje išspausdinta gana patraukli informacija.

„Latvijon galės vykti keli tūkstančiai darbininkų. [1935 m.] Balandžio mėn. 6 d. mūsų Vidaus Reikalų Ministerija pasirašė sutartį su Latvijos Žemės Ūkio Centraline Sąjunga Lietuvos darbininkams samdyti. <…>

Latvijos Ž. Ū. Sąjunga samdys tiktai tokius darbininkus, kurie nėra sudarę nuolatinių sutarčių žodžiu ar raštu su ūkininkais Lietuvoje; moterys bus samdomos ne jaunesnės kaip 20 metų, o nepilnamečiai berniukai nuo 14 metų amžiau tiktai drauge su vienu tėvų, ar suaugusių brolių bei seserų. Visą piniginį uždarbį darbininkai galės išsivežti Lietuvon, tik latus turės iškeisti į litus ten pat Latvijoje. <…>

Sutarties sąlygose tarp kitko bus nurodyta darbininko alga pinigais, duodant nemokamą butą ir maistą: vyrams (bernams) 23 latai [apie 46 Lt], moterims – 18 latų [apie 36 Lt] ir jaunamečiams (piemenims) — 16 latų [apie 32 Lt] mėnesiui; aprūpinimas darbininko nemokama medicinos pagalba ir apdraudimas nuo nelaimingų atsitikimų tokiomis sąlygomis, kaip ir Latvijos ž. ū. darbininkų, sutarties vykdymo ir nutraukimo sąlygos ir kitos samdymo sąlygos tokios, kokios pagal veikiančius įstatymus ir vietos papročius taikomos Latvijos žemės ūkio darbininkams. <…>

Ūkio darbams bus samdomi tiktai stiprūs, tinkami darbininkai (bernai), moterys (tarnaitės) ir piemenys. Moterys bus samdomos ne jaunesnės kaip 20 metų amžiaus ir didesniame skaičiuje, o nepilnamečiai nuo 14 metų amž. tiktai drauge su savo tėvu ar suaugusiu broliu bei sesere. Darbininkai samdomi nemažiau kaip 6 mėnesiams. Kelionė iš samdymo vietos iki darbo vietai Latvijoj nemokama. <…>

Darbininkai turi pasirūpinti dviem dienom maisto kelionei ir darbo drabužius. Darbininkai, norintieji vykti laukų darbams, samdomi kasdieną iki 1935 m. gegužės mėn. 15 d.“ („Ūkininko patarėjas“, 1935 m. balandžio 18 d.)

Valgyti latviai duoda prastai…

Matyt, siūlomos sąlygos daug kam pasirodė patrauklios, tačiau reklama toks dalykas, kad turinys ne visada būna toks gražus, kaip piešiama ant dėžutės. Atrodo, kad panašiai atsitiko ir su „artimąja“ emigracija, kai tikėtasi greitai ir netoli neblogai uždirbti. Kad sąlygos nebuvo tokios palankios kaip žadėta, o ir kelionė atgal buvo brangesnė, nei tikėtasi, greitai įsitikino ne vienas susigundęs uždarbiu pas kaimynus. Tie įspūdžiai šiandien dar įdomesni, nes jais pasidalino ir vienas mūsų žemietis.

„Ką pasakoja iš Latvijos grįžusieji darbininkai. Pasikalbėjimas traukinyje. Rygos — Kauno traukinyje skamba liaudies dainos. Tai tėvynės išsiilgę dainuoja mūsų darbininkai, grįždami iš darbų Latvijoje. Užkalbinus, papasakojo apie savo vargus brolių tautos žemėje. Du iš jų, Kazys Kutavičius, dzūkas iš Semeliškių, Trakų apskr. 8 ha savininkas, ir Aleksas Aleksandravičius, bežemis, žemaitis iš Mituvos km., Girkalnio vls., Raseinių apskr., papasakojo plačiau. Į Latviją, agento prikalbėti, jie išvažiavę baigiantis kovo mėnesiui. Sakė, kad reikės dirbti tik 6 mėn., bet į lapą užrašė septynis, tai tiek turėję išbūti. Dirbo pas vieną 60 ha latvių ūkininką 30 km nuo Estijos, prie Smiltenės miestelio. Gaudavęs kas dvi savaites po 15 latų. Darbas — ne tik laukuose, bet ir namie, daržuose.

Dirbti reikėję labai daug, bet aprūpinti buvę labai mažai. Latviai net nedavė lovų ir paklodę, tad gulėti tekę kluonuose, ant paprastų šiaudų prikimštų maišų. Marškinių irgi neskalbdavę, tai tekdavę plautis patiems. Į darbą visada eidavę dar prieš saules tekėjimą. Pamigti nebuvę galima, nes prikeldavęs pats šeimininkas, sakydamas, jog jau užtenką miegoti, reikia dirbti nes ponų Latvijoje, girdi, nesą. Laukuose pailsėti gaudavę tik per lietų. Valgyti, kad mažiau užimtų laiko, atnešdavo į laukus. Tačiau užvalgiai – ir be jokios pertraukos dirbk. Darbas baigdavęsis jau po kokios 10 val. [vakaro].

Valgyti latviai duoda prastai, Lietuvoje pripratusiam sočiai pavalgyti latviško davinio per maža. Per pusryčius gauni juodos kavos su duona, ant kurios sviestas arba varškė taip užtepami, jog šis tas prilimpa tik duonos duobutėse. Kai kada tą liesąjį tepimą pakeisdavę iš miltų padaryta koše, kurią duodavę teptis ant duonos. Priešpiečių latviai neduodą. Pietūs – putra, labai liesa, kokios Lietuvoje niekas nevalgo. Toj putroj būna koks kopūsto lapas arba kai kada užbaltina centrifuguotu pienu. Vasarą dar duodavę silkių. Mėsos specialiai neverdą, bet kartais gaudavę jau išspaudų spirgučių. Tačiau daugiausia Latvijoj valgoma košė. Pavakarių geresnieji ūkininkai duodavę medaus, o kiti — miežinės košės. Vakarienei – vėl košė arba putra. Valgiai paprastai būdavę pagaminti labai nerūpestingai.

Išdirbę Latvijoj 7 mėn. nė karto neturėjo pirties arba maudynių. Apie Smiltenę nėra jokių ežerų ir upių, tai su maudymusi baisus vargas, nors patys šeimininkai išsimaudydavo prie šulinių balijose. Reikėję visur nešioti savo drabužius, dėl to pragyvenimo išlaidos labai padidėjusios. Su kitais lietuviais susitikdavę šventadieniais.

Per mėnesį kartą būdavusios ir lietuviškos pamaldos, į kurias susirinkdavę daug lietuvių. Apylinkėje buvo ne tik bernų lietuvių, bet ir mergų ir piemenų. Tačiau daugelis jų iš Okupuotos Lietuvos [lenkų užimto Vilniaus krašto] ir Lenkijos. Kai kuriuose ūkiuose būdavę labai sunku susikalbėti, nes šeimininkai kalbasi latviškai, vienų samdiniai lietuviškai, kiti lenkiškai, o bendrai susikalbėti dažniausiai tekdavę rusiškai. Buvo lietuvių, kurie Latvijoje ir apsivedę, bet kad su latvaitėmis būtų apsivedę, pasakotojams netekę girdėti. Kiti žmonas jau parsiveža į Lietuvą. Daugiausia lietuviai bendradarbiavę tik tarp savęs, nes latviai labai išsistatą, į lietuvius žiūri iš aukštai, nenorį kalbėtis ir pajuokdami lietuvius vadina lėliais.

Kai kurie į Latviją buvo nuvažiavę su žmonomis, kurios pas latvių ūkininkus dirbusios kaip mergos, ir su vaikais, kurie ganydavę. Piemenims mokėję po 16 latų, o per visą laiką vienas vyras iš viso gaudavęs 144 lt, kurių dali išsiuntė namo paštu, o daug sumokėję už kelią traukiniu, nes ir nuvažiuoti ir parvažiuoti turėję savais pinigais. Nuo Smiltenės ligi Lietuvos sienos (Meitenės) užmokėję pusantro lato, o nuo Meitenės ligi Kauno 11 latų 80 ct., nors latvių agronomai sakę, jog nuo Meitenės reikėsią mokėti tik 7 latus. Dabar labiausia rūpinasi kiek gaus už latus litų, nes latviai savo latą gerokai nuvertino. Daug pinigų, girdi, mažai kas parsivežė. Išvykdami iš Latvijos atsisveikinę su šeimininkais, bet dovanų niekas negavę. Latviai kvietę ir kitąmet atvažiuoti, bet, turbūt, jau niekas iš buvusių nemano važiuoti dirbti į Latviją.

Nors Lietuvoj, sako, ir blogai, bet vis tiek geriau kaip Latvijoj.

– O kaip pats kraštas atrodo?

– Gražus. Trobesiai geri, daug plentų, ūkininkai turi telefonus. Tačiau žmonių mažai, vaikų nedaug matyti. Ūkininkai stambesni kaip Lietuvoj, daugiausia verčiasi pieno ūkiu.

– Na, tegu jie verčiasi kaip išmano – pasakė baigdami, – o mes dirbsime ir kursimės Lietuvoj.“ („XX amžius“, 1936 m. lapkričio 10 d.)

Straipsnis taip pat buvo išspausdintas tos pačios dienos „Lietuvos žinių“ numeryje. Tai rodo, kad jį rengė ne tų laikraščių bendradarbiai, o valstybinės įstaigos, kurios tokius „privalomus“ straipsnius siųsdavo redakcijoms. Taigi šie straipsniai atspindėjo vyriausybės požiūrį ir turėjo būti suprasti kaip tam tikra rekomendacija.

(Tęsinys kitame numeryje)

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI