Arūnas Bladžius „Jei atimsi iš Kalėdų Kristaus gimimą, iš jų nelieka nieko“

Arūnas Bladžius „Jei atimsi iš Kalėdų Kristaus gimimą, iš jų nelieka nieko“

583
0
DALINTIS
Nemakščių bažnyčia laukia Kalėdų...

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Šventos Kalėdos – širdies įvykis, vilčių išsipildymo šventė, liudijanti, kad gyvename pasaulyje, kuriame įsikūnijo Meilė. Apie Kalėdas, dovanas ir žmogų kalbamės su Nemakščių Švč. Trejybės parapijos klebonu teol. lic. Arūnu Bladžiumi.

Klebonas Arūnas Bladžius: „Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo turto gausos ar didelės jo stokos, gali būti geras, nuoširdus, patikimas“.
Klebonas Arūnas Bladžius: „Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo turto gausos ar didelės jo stokos, gali būti geras, nuoširdus, patikimas“.

– Ateina Kalėdos, ko gero, populiariausia, plačiausiai ir labiausiai švenčiama šventė visame pasaulyje. Ar netemdo džiaugsmo tai, kad šiandien vis prabangiau švenčiant Kalėdas jose lieka mažai vietos Dievui?

– Mes, lietuviai, esame neseniai išėję iš tos uždaros erdvės, todėl mūsų dar taip smarkiai nepalietė Kalėdos be Dievo, kaip kitame plačiame pasaulyje. Mums sunkesnėmis sąlygomis pavyko išlaikyti daugiau atkaklumo tikėjimui: dar esame išlaikę Kūčias ir Kalėdas kaip tikras šeimos šventes, dar prie stalo bent per šias dienas stengiamės susiburti visi, dar šiomis dienomis ateiname ir į bažnyčia, nesvarbu, laikydamiesi tradicijos ar ieškodami susitikimo su Dievu. Bet esame veikiami, kiekvienas kuriame savo reliatyvias tiesas ir jos kiekvienam kitokios. Už kiekvienų durų gyvena skirtingi žmonės su savo tiesomis. Kiek durų – tiek tiesų. Mes kiekvienas turime savo tiesą ir manome, kad mano tiesa yra pati tikriausia tiesa. O jei mano tiesa prieštarauja tavo tiesai? Kaip surasti tą siejantį takelį, jei neturime Dievo? Jei pamiršome gerus darbus kūnui ir sielai, sumaišėme gėrio ir blogio sampratas, jei Dešimt Dievo įsakymų mums tik atgyvenęs dalykas, o bažnyčia – nešiuolaikiška ar pasenusi… Turiu pasakyti, jog bažnyčia tikrai skaito laiko ženklus, tačiau tai nereiškia, kad ji susitapatina su viešojoje erdvėje cirkuliuojančia madinga šiuolaikiškumo samprata. Juk šiandien būti šiuolaikiškam dažnai reiškia viską sau leisti, būti nepriklausomam nuo „tradicinių stereotipų“, būti tolerantiškam bet kokiam elgesiui, požiūriui ar nuostatai… Bet jei bažnyčios nuostata kitokia – ar tikrai ji senamadė ir atgyvenusi? Kitas dalykas: vis mažiau gyvenime lieka autoritetų, nes  vaikams tėvai – jau ne autoritetas, mokytojai – taip pat, bažnyčia čia irgi, nes nešiuolaikiška. O ką reiškia būti šiuolaikišku? Viskam pritarti, viską leisti, viską pripažinti ir pataikauti? Mes negalime, matydami skęstanti, apsisukti ir nueiti, sakydami „Na, ką padarysi, toks gyvenimas“. Bažnyčia niekada nepataikaus žmogaus silpnybėms, ji  niekada nenustos būti šaukliu, nes kitaip būtų iškreiptas Dievo paveikslas, tada tarp mūsų nebeliktų Dievo… Bet yra ir kita pusė: kai mes įvardijame tuos didžiulius skaudulius, matome, jog žmonėse yra didžiulis Dievo alkis, jog begalė žmonių jau suprato, jog daiktais nepasisotinsi, ir jie ieško. Gaila, kad tose paieškose žmonės dažnai metasi į meditacijas, kontempliacijas, rytų religijas, kurios žada žmonėms galimybę patiems sužadinti dieviškąsias galias, pamiršdami paprastą, aiškią bei konkrečią krikščionybės programą, ir liautis Dievo ieškoti kažkur tolybėse, o Jį atskleisti esantį čia pat. Kažkur girdėjau gerą palyginimą – mėnulis pats nešviečia, jis tik atspindi saulės šviesą ir mes jo nematytume, jei jo neapšviestų saulė. Mes esame tas mėnuliukas, laukiantis Dievo šviesos. Pati šviesa nėra matoma, matomi tik jos apšviesti daiktai. Šviesa, kurią kažkodėl užsispyrę daugelis neigiame, palaiko visą šitą harmoniją Žemėje, Visatoje ir Žmoguje. Tai Dieviškoji šviesa. Nesvarbu, mes ją matome ar ignoruojame, bet ji yra. Svarbiausias uždavinys – parnešti tos dieviškos šviesos į Kalėdas, nes Kalėdos – ne stalo, bet gerumo šventė.

– Gerbiamas kunige, gal galite papasakoti, kokias prisimenate savo vaikystės Kalėdas?

– Mano Kalėdos, kaip ir visų to meto vaikų, buvo paprastos, šiltos, apglėbtos didžiuliu tėvų rūpesčiu ir meile. Mama visada stengdavosi ant Kūčių stalo patiekti visus 12 valgių, tarp kurių ir virti, ir medum gardinti kviečiai, kiti tradiciniai dalykai. Visos šventės būdavo labai šventiškos, šiltos, jaukios. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jos buvo kažkuo ypatingos, nes negali piršti vaikui tai, kas tinka suaugusiam.

– Kaip Jums atrodo dabartinės Kalėdos, prasidedančios lapkričio viduryje?

– Na, skubame gyventi, sąlygas diktuoja komercija, tikruosius daiktus keičiame dublikatais. Kai matau prekybos centruose iš putplasčio padarytus debesis ir angelus, pagalvoju, kad žmogus gali iš tikrųjų pamanyti, jog dangus dirbtinis ir nėra ko dėl jo stengtis. Žinote, eglutę galima pasipuošti ir vasaros viduryje, bet ar tai Kalėdų eglutė? Aš manau, kad iš Kalėdų atėmus Dievo sūnaus gimimą, tai tik butaforija, o ne tikroji Kalėdų šventė.

– Kokios, Jūsų manymu, turėtų būti kalėdinės dovanos?

– Dovanos gali būti visokios, tame tarpe ir brangios ar prabangios, bet pagrindinis dalykas – jos turi būti dovanojamos ne dėl to, kad visi taip daro, bet todėl, kad tas žmogus man brangus ir aš noriu jį pradžiuginti. Man keistos dovanos, kurios perkamos, norint pasipuikuoti prieš kitus, dovanos, prie kurių pridedamas kasos čekis, maždaug „Netiks – pasikeisi“. Tikra dovana turėtų būti dovanojama iš širdies, žinant, ko žmogui reikia ar kas galėtų jį pradžiuginti. Dovanų gali būti visokių, bet jos turi būti iš širdies ir su meile.

– Kokios būna kunigo Kūčios ir Kalėdos?

– Turiu bičiulių muzikantų, kurie sako, kad esame panašaus likimo: kai visi ilsisi, mes dirbame. Žinoma, tokia yra tarnaujančių dalia. Ne vieni kunigai tarnystei atiduoda šventes ir šventadienius. Panašaus likimo yra medikai, policijos darbuotojai, kariai, ugniagesiai ir kitų profesijų atstovai, kurių diena sutvarkyta taip, kad pirma pareiga, o kas liko – tavo. Vieni kunigai šią likusią šventės dienos dalį praleidžia su tėvais, draugais, kiti – vieni. Manau, kad šiemet aš Kūčias valgysiu vienas, nes atstumas nemažas skiria Nemakščius nuo Telšių, kur gyvena mama, ir kažin ar spėčiau iki 24 val. nulėkti. Juolab, kad ryte vėl reikia būti bažnyčioje.

– Kas Jums yra kunigystė?

– Man kunigystė – asmeninio tikėjimo išraiška ir tarnystė. Gal tai labai skambu, bet matau kunigystėje prasmę, todėl ji man jauki ir šilta.

– Sakoma, kad Šv. Mišios – labai sakralus dalykas, bet ką kunigas gali patirti aukodamas Šv. Mišias, kai jų tiek daug? Ar jos netampa rutina?

– Rizikos yra, turėjau tokią patirtį, nes iš karto po šventimų buvau paskirtas į didelę parapiją Klaipėdoje, krūvis buvo didelis. Bet paauglystėje, dar patarnaudamas mišioms, turėjau gerą pavyzdį – mokytoją, kleboną ir mačiau, kaip jis atlieka kunigo tarnystę Mišiose, keisdamas mišiolo tekstus, varijuodamas, jo kiekvienos Mišios  skambėdavo kitaip. Tik vėliau, jau subrendęs ir tapęs kunigu, supratau, kad jis taip darė todėl, kad nesustabarėtų, kad Mišios netaptų rutina, nes rutina yra baisus dalykas, tada prie altoriaus stovi kaip prie varstoto. Aš mačiau jo gerą pavyzdį ir turiu iš ko mokytis. Mišios yra vidinis judesys, kad nieko neveikdamas, piršto nejudindamas, dalyvautum Mišiose, bet tą supranti tik perėjęs tikėjimo paauglystę. Bažnyčia turi tą patirtį, kad Mišios gali tapti rutina, todėl yra limitai, kad per dieną kunigas aukoja tik vienas Mišias, dvejas – iš reikalo, o trejos Mišios – išimtis. Kunigas turi saugotis rutinos, nes gali pradėti melstis tik lūpos, o ne širdis, bet kai ateina supratimas, jog meldiesi, tu persikeli į kitą erdvę, kur nėra konkurencijos, nes su  Dievu nepakonkuruosi, kur nėra buities ar žemiškųjų rūpesčių ir tada tas pusvalandis tikrai tampa šventu. To aš labiausia norėčiau palinkėti visiems tikintiesiems – dalyvauti Šv.Mišiose savo vidiniu judesiu.

– O kas Jums yra nauja, neįprasta, sunkiai suvokiama?

– Žmogus yra pati aukščiausia Dievo kūrybos viršūnė ir stebina ta gerąja prasme kiekvieno žmogaus gebėjimų, talentų, išraiškos potencialas, gyvenimo įvairovė. Tai stebina, žinoma, svarbu, kur žmogus savo potencialą nukreipia: į gerą ar į blogą. Labai norėčiau, kad kiekvienas žmogus savo gyvenimo kelyje sutiktų kuo daugiau žmonių, savo potencialą išnaudojančių gėriui kurti. Man labai patinka Viktoro Franklio žodžiai: „Aš noriu pažinti žmogų, koks jis gali būti, o ne toks, koks jis yra. Nes pažindami žmogų tokį, koks jis yra, mes tarsi įstatome jį į rėmus, apibrėžiame jo galias ir nepaliekame vietos jo kaitai“. Iš tikrųjų žmogus gali keistis ir jis keičiasi, stebindamas save ir aplinkinius. Tai tikrai stebina.

– Prieš šventes vis bėgame, skubame, perkame… Kaip manote, kiek dar yra Kalėdų  mūsų mintyse, širdyse – tų tikrųjų Kalėdų?

– Pradėdamas Adventą savo parapijiečiams pasakiau, kad jei atimsi iš Kalėdų Kristaus gimimą, iš iš jų nelieka nieko. Manau, kad įvairiai žmonės žiūri į Kalėdas. Galima kalbėti apie Kalėdas, bet niekada nepagalvoti apie Kristų, kuris yra šios šventės centras. Per lapkritį ir gruodį žmonės jau būna taip persisotinę Kalėdų ir tų vaizdų prekybos centruose ir parduotuvėse, kad kartais pro pirštus prabėga pats svarbiausias momentas – Jėzaus Kristaus gimimo metas, be kurio Kalėdos netenka prasmės.

– Ar įvairios krizės žmogų ko nors išmoko?  

– Krizės vienus moko, kiti nepadaro jokių išvadų. Kiekvienas krizinis momentas turi priversti žmogų susimąstyti, ką turėjai ar galėjai padaryti kitaip, kad tavo artimieji nekentėtų. Žinoma, būtų baisu, jei krizė būtų su karais kaip Sirijoje. Kažkur girdėjau tokį posakį: „Kai žmogus praranda žmogiškumą – kyla karai“. Iš tikrųjų, apie tai verta susimąstyti, nes sunkumai išmoko žmogų užduoti sau klausimus ir ieškoti atsakymų  į juos.

– Kaip jaučiatės, kai susiduriate su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis ir matote, kad negalite jų gyvenimo pakeisti?

– Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo turto gausos ar didelės jo stokos, gali būti geras, nuoširdus, patikimas. Svarbi pagrindinė jo charakteristika – ar jis yra pagarbus su manimi ir kitu, ar jis nuoširdus, ar bėdai ištikus neišduos. Kalėdojant tenka užsukti į įvairias šeimas. Kartais užeini į namus, kuriuose galbūt stokojama pinigų, prabangių daiktų, bet matai, jog šie žmonės turtingi gebėjimu vienas kitą matyti, išgirsti, suprasti, padėti, vaikų akelės blizga ir jie visi vienas kitą globoja. Būna, kai užėjęs matai prabanga tviskančius namus, bet ten šalta ir nejauku. Būna, kai užeini ir matai, kad žmogus vos galą su galu suduria, piktas, nelaimingas – ir nejauku, slogu. Norėtųsi, kad kiekvienas galėtų matyti šviesą, keltis ir eiti į ją.

– Kokie žodžiai yra svarbiausi atėjus pas žmogų, kuris yra praradęs viltį pasikelti iš gyvenimo dugno, kuriame jis atsidūrė dėl kokių nors nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių?

– Atsakysiu vienu pasakojimu. Kartą gyveno žmogus, kuriam niekas nesisekė, ką imdavo daryti, viskas nieku virsdavo. Nueina tas žmogus pas išminčių ir prašo patarimo, kaip jam gyventi? Išminčius jam pasakė: „Kai grįši namo, virš pagrindinio įėjimo užsirašyk: „Amžinai taip nebūna“ ir kiekvieną kartą, eidamas pro jį, atidžiai perskaityk užrašą. Patraukė žmogelis pečiais, bet padarė taip, kaip išminčius buvo liepęs. Užrašė, kiekvieną kartą eidamas vis perskaitydavo. Ir praėjus kažkuriam laiko tarpui, žmogelis pajuto, kad tikrai kažkas pasikeitė, gyvenimas tapo daug geresnis, nesėkmės apleido. Nuėjo žmogelis pas išminčių ir sako: „Na ir davei man gerą patarimą, mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Ačiū tau“. Išminčius jam atsakė: „Grįžęs namo atidžiai perskaityk užrašą: „Amžinai taip nebūna“.

Iš tikrųjų žmogaus gyvenime kalnas keičia pakalnę, bet niekados negali sau leisti palūžti.

– Kokios kalėdinės dovanos prašysite sau?

– Žinote, aš visko turiu, man nieko netrūksta, nesu kažkoks stileiva ir man visko gana. Aš dvasiškai prašysiu kitiems dovanų: optimizmo, fizinės sveikatos ir dvasinės lygsvaros. Kai kiti žmonės jaučiasi gerai, aš tada jaučiuosi puikiai.

 

– Ko palinkėsite žmonėms Kalėdų proga?

– Linkėčiau, kad žmonės vis labiau pažintų Dievo veidą, juo susižavėtų ir trokštų gyventi Jo artumoje. Linkiu, kad visi civilinės valdžios atstovai su dėmesiu ir atida rūpintųsi savo žmonių reikalais, jų problemomis, kad visi turėtų daugiau ramybės namuose. Labai gražios šventinės nuotaikos linkiu mokyklai, tegul ten visada  viešpatauja ramybė, gailestingumas, supratingumas, savo kūrybinių galių realizavimo galimybė. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas, bet prie gerų dalykų turime eiti kiekvieną dieną, pasitardami su Dievu. Jei žmogus gyvena nepaisydamas jokių vertybių, tai ko vertas jo gyvenimas? Linkiu, kad visa tikinčiųjų bendruomenė atrastų tą spindulėlį, kuris apšviestų gyvenimą ir padėtų atverti vienas kitam širdis.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI