Šimtmečio aistros (I dalis)

Šimtmečio aistros (I dalis)

527
0
DALINTIS
Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdis Seimo rūmuose. 1920 m. gegužės 17 d.

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas


Dar visai neseniai Lietuvos padangę drebino politinės audros, kryžiavosi rinkiminių batalijų ietys. Visi tų kovų dalyviai siekė laimėti, dėjo pastangas, kad tą tikslą pasiekti. Aišku, visiems pasisekti negalėjo – daug kam teko nusivilti ir planus atidėti kitiems rinkimams. Moderni Lietuvos valstybė stovi prie savo 100-mečio jubiliejaus slenksčio, taigi jos istorijoje tokių įtemptų rinkimų kampanijų buvo nemaža. Kita vertus, jei valstybingumo raidos nebūtų nutraukęs 1926 m. perversmas, okupacijos, karai, ši istorija būtų buvusi žymiai platesnė ir įdomesnė.

Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos prezidiumas. Iš kairės: 2-as – Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, 3-ias – M. J. Krupavičius, iš dešinės 1-as – J. Vailokaitis. Kaunas, 1920 m.
Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos prezidiumas. Iš kairės: 2-as – Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, 3-ias – M. J. Krupavičius, iš dešinės 1-as – J. Vailokaitis. Kaunas, 1920 m.

Kad bent iš dalies galėtume susidaryti vaizdą, kaip vyko rinkiminės kovos Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo metu, atverskime prieš 94 metus leistus laikraščius ir pasižvalgykime, kaip vyko rinkimai į I (išrinktą po Steigiamojo) paprastą Lietuvos Respublikos Seimą, kurį sudarė 78 nariai. Kol paskutinių rinkimų įspūdžiai neišblėso, galima juos palyginti su senų laikų kronika, pažiūrėti, kas pasikeitė, o kas ne.

Ir dar. Skaitant ano meto kroniką nereikia pamiršti, kad tai ne tik įvykių liudininkų įspūdžiai, bet ir rinkiminė (kontr)propaganda. Taigi tai nėra visiškai objektyvus ir bešališkas liudijimas.

Dienos aktualijos

Į rinkimus einantys politikai turi žinoti ne tik ką jie nori pasiekti ir nuveikti, tačiau ir jausti žmonių lūkesčius, sugebėti pateikti rinkėjų laukiamą programą, kuri sulauktų pritarimo. Kokios aktualijos rūpėjo to meto žmonėms bent iš dalies atspindi du metai iki aptariamų rinkimų Raseiniuose įvykusio Steigiamojo Seimo nario A. Staugaičio susitikime su gyventojais aptarti klausimai ir problemos, apie kurias „Žinūno“ pseudonimu prisidengęs korespondentas rašė „Laisvės“ dienraštyje. Priminsime, kad iš 112 atstovų sudarytas Steigiamasis Seimas tiesioginiu ir slaptu balsavimu buvo išrinktas 1920 m. balandžio 14–16 d. vykusiuose rinkimuose, kuriuose dalyvavo 90 % (kitais duomenimis tik 70–78 %) rinkėjų. Balsuoti galėjo visi piliečiai, sulaukę 21 m. amžiaus (kariai nuo 17 m.). Raseinių apygardoje rinkimai į Steigiamąjį Seimą įvyko savaite vėliau, o apskundus 2 apylinkių rezultatus buvo surengti pakartotinai. Rinkimuose daugiausia balsų gavo Krikščionys demokratai su dukterinėmis organizacijomis.

Raseiniai. 5 liepos š. m. [1920 m.] buvo čia atvykęs Steigiamojo narys A Staugaitis, padaryti pranešimą apie Seimo darbuotę. Pranešimo klausyti susirinko daug [žmonių].

Pabaigus kalbėti, pasipylė kaip iš gausybės rago – visoki skundai – paklausimai ir viešai ir privačiai. Būtent: 1) Kodėl žmonės yra mėtomi iš butų? 2) Ar bus žiemą bedarbiai aprūpinti darbu? 3) Kad [kodėl] ties valdžios valdomais dvarais [jų savininkai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pasitraukė į Rusiją ir dar nebuvo sugrįžę] kaimiečiai turi kelius taisyti? 4) Kad rekvizuojamas vilnas sodiečiai turi ir už dvarininkus duoti; 5) Kad padegėliai turi dažnai pirkti ir duoti rekvizicijas; 6) Milicijantai suimtuosius mušą ir kaliniai blogai maitinami; 7) Iš Amerikos siųstus pinigus daugeliui išmoka rusiškais [pinigais]; 8) Kodėl darbininkai, savo krašto piliečiai, dvarininkų – atėjūnų yra iš dvarų mėtomi? 9) Kodėl Seimo išleistieji įsakymai nėra plačiai skelbiami? Ir t. t. ir t. t.

Steigiamojo Seimo narys [Juozas] Akmenskis.
Steigiamojo Seimo narys [Juozas] Akmenskis.

Daugiausia buvo skundų dėl atimtųjų iš sodiečių žemių. Tiems atstovas patarė rašyti Žemės Reformos Komisijai. dėl visų kitų skundų, atstovas grįžęs Kaunan padarė atpatinkamus žingsnius, kad jie būtų ištirti. Taip pat nemaža buvo pasiskundimų, kad Raseiniuose, o net jau ir kaimuose! – yra įsigalėjęs bjaurus paprotys su „skolintomis“ pačiomis gyventi. Pačiame miestely esą 20 tokių „porelių“. Tai vienas iš karo mums paliktų kirminų, kuris mūsų tautos sveiką kūną graužia… Ir nuo to būtinai reikia ieškoti vaistų. Arkliavagius ir čia reikalauja smarkiau bausti.“ (Laisvė, 1920 m. liepos 14 d.)

Mitingai, suvažiavimai, ginčai

Steigiamasis Seimas dirbo neilgai ir 1922 m. spalio 6 d. baigė savo kadenciją (faktiškai Steigiamojo Seimo nariai pareigas ėjo iki I Seimo sušaukimo – 1922 m. lapkričio 13 d.). Atėjo laikas rinkti naujus Tautos atstovus, o tai reiškė, kad jau vasarą po miestelius ir kaimus pasklido žmonės, kurie manė esantys tinkami atstovauti Lietuvos piliečių interesams ir tai galintys padaryti geriau, nei jų konkurentai. Rinkosi minios, skambėjo kritika, pažadai, virė aistros, kai kada net kildavo peštynės. O partijos ir įvairūs rinkiminiai sąrašai galando politinės kovos ginklus, nes Steigiamojo Seimo laikotarpis daug kam išugdė apetitą valdžiai.

Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas liepos 19 d., tačiau rinkiminių mitingų karštinė prasidėjo anksčiau. Štai kaip Lyduvėnuose įvykusį tokį mitingą Krikščionims demokratams artimame „Laisvės“ dienraštyje aprašė „Padubysio Karklu“ pasivadinęs korespondentas.

Lydavėnai (Raseinių apskr.). Birželio mėn. 29 d., šv. Petro atlaidų dieną, ir šį mūsų apleistą kampelį atlankė St. Seimo narys [Juozas] Akmenskis ir karštoje prakalboje į gan skaitlingą susirinkusiųjų minią kreipėsi ragindamas nusikratyti neteisingumo ir girtuoklybės. Kalbėtojas plačiai aiškino gyventojų atstovybes ir rinkimų svarbą, ragindamas visus balsavimo pareigą būtinai atlikti. Primindamas tai, kad artinasi rinkimai į Seimą, perspėjo neklausyti visokių agitatorių, kurie, apsimetę darbo žmonių geradariais, darys pažadus darbininkų rojų sutverti, arba žemdirbiais [Žemdirbių sąjunga] pasivadinę dvarininkai ir jų pakalikai-parsidavėliai stengsis ūkininkus savo pusėn patraukti, kad išgelbėjus dvarus nuo jų padalinimo [parceliavimo] mažažemiams ir bežemiams. Po prakalbos atsakinėjo į paklausimus ir klaũsė įvairių nusiskundimų dėl valdininkų sauvavaliavimo.“ (Laisvė, 1922 m. liepos 7 d.).

  1. Akmenskis St. Seime priklausė Lietuvos Krikščionių demokratų frakcijai.

Rinkiminiai ginčai vyko ne tik turgaus aikštėse ar kitose potencialių rinkėjų susibūrimo vietose. Spaudoje vyko aršūs debatai apie vienos ar kitos partijos ginamas vertybes, valstybės valdymo modelius. Šiose diskusijoje kartais šmėstelėdavo ir Raseiniai, nes ir čia vyko nacionalinės svarbos politiniai renginiai. Štai kaip „Žiogriumi“ pasivadinęs „Lietuvos žinių“ korespondentas nušvietė tokius politinius ginčus.

Rungtynės pirmenybėms. Pas mūsų patentuotuosius katalikus krikščionis demokratus su pažanga [Tautos pažangos partija] jau ne nuo šios dienos eina gana smarkokos rungtynės — kas jų didesnis katalikas, būtent, kuriai partijai priklauso numeris 1, kuriai 2. Kol kas pirmenybes, kaip žinoma, skelbiasi turį krikšč. demokratai.  <…>

„Krikščionys demokratai, norėdami laimėti į Seimą rinkimus, monopolizavo katalikybę, išstumdami iš katalikiškųjų organizacijų Pažangą su Žemdirbiais, ir tiek įsidrąsino, kad net primeta bedievybę, nežiūrint to kad tose partijose yra kunigų ir net aukštai hierarchijoj pastatytų dvasiškių“ — tokia ščyra širdžia dejuoja kažkoks Teologas „Tėvynės Balse“, ir čia pat stengias įrodyti, kad ne krikšč. demokratai, o jie, būtent, pažangiečiai yra pirmaeiliai katalikai. Įrodymui reikalinga faktų, o tų faktų beieškodami jie kartais ir gana įdomiai išsiplepa. Pav. A. Smetona aname garsiajam Raseinių katalikų suvažiavime [1922 m. liepos 14 d. Raseiniuose įvyko „Katalikų veikimo centro“ suvažiavimas, į kurį, anot „Lietuvos žinių“, buvo „užkviesti ir „Pažanga“ su „Žemdirbiais“ (A. Smetona, A. Voldemaras ir Leonavičius)“] prasitarė, kad Rymas [Roma, Katalikų bažnyčia] kišasi į mūsų valstybės vidaus reikalus, duodamas paklausimą mūsų dvasiškijai, kaip ji žiūri į žemės reformą, į ką mūsų katalikiškoji dvasinė vyriausybė atsakiusi, kad ji su žemės reforma Lietuvoj nesutinka.“ (Lietuvos žinios, 1922 m. rugsėjo 3 d.)

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI