Srovė nugali ne jėga, bet atkaklumu

Srovė nugali ne jėga, bet atkaklumu

908
0
DALINTIS
E. Marijošius: „Labai nelengva verslą sukurti, dar sunkiau jį išlaikyti, nes nuo pat pirmos įsikūrimo minutės reikia mokėti visus mokesčius, nėra jokių lengvatų, o paskolų gauti negali, nes pelno dar neturi“.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Pristatau: Emilis Marijošius, jaunas žmogus, po 20 metų grįžęs į gimtąjį Ariogalos miestą, gerokai likimo apspardytas, bet išlaikęs tvirtą stuburą ir tikėjimą, jog nesibeldžiant palankioms galimybėms reikia patikrinti, ar pastatei duris, nes visiems gyvenimas suteikia šansą, tik dauguma to nežino. Emilis tą žino, todėl prieš trejetą metų baigęs karininko karjerą ir išėjęs į atsargą, grįžo į gimtąsias vietas ir ėmėsi verslo: susikūrė sau darbo vietą, Ariogaloje įkurdamas Šatrijos autoservisą (MB  Adnanas), gyvena, dirba, kuria ateities planus… Ne veltui Emilis reiškia „veržlų ir nepralenkiamą“. 

Emilis apie save:

– Esu iki kaulo smegenų ariogališkis, čia gimęs, augęs, čia pradėjęs lengvaatlečio karjerą, iš čia išėjęs, o tiksliau sakant, išbėgęs (mano sportas – bėgimas) į Lietuvos olimpinį sporto centrą Vilniuje. Bėgau krosus, o svajonėse valgiau kariūno gyvenimo duoną. Bet iki jos buvo dar ilgoka atkarpa, kurią bėgau per Klaipėdos universitetą, savaitgalines studijas karo mokykloje ir finišavau kariškių luome. Laimė, kareiviškos duonos skonis visiškai pateisino mano lūkesčius. Tarnavau Klaipėdoje, kur sukūriau šeimą, gimė dukra. Tarnybos metu karininkai rotuojami, teko tarnauti įvairiose pareigose Klaipėdoje, Rukloje, Vilniuje. Gyvenimas klostėsi palankiai. Bet kiekviena diena kupina pamokų ir iššūkių: vėliau teko išgyventi ilgas, sunkias ir skaudžias skyrybas. Baigiau tarnybą jau būdamas kapitonu ir grįžau namo į Ariogalą, turėdamas tikslą įgyvendinti kitą svajonę – remontuoti mašinas, nes apie tai irgi svajojau. O čia kaip tik iš pusbrolio sužinojau, kad parduodamas „Šatrijos“ pastatas Ariogaloje. Pasitaręs su tėvais, sulaukęs jų paskatinimo, paėmiau paskolą ir nusipirkau šį stipriai apleistą pastatą, o už parduoto buto santaupas ėmiau jį remontuoti. Rodos, gyventum žmogus, dirbtum ir vargo nepažintum, bet likimas nusprendė mane išbandyti ir pasiuntė į avariją, kurios metu mane sulamdė, sulaužė, suplėšė. Bet gyvenime nėra kursų pradedantiesiems, nes kiekvienas iš karto gauna sunkiausius uždavinius. Teko kilti ir keltis, prisiminti paprastą tiesą – tikrovę matyti tokią, kokia ji yra, nesterilizuoti gyvenimo, bet stengtis suprasti, jog akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad pasibaigė akmenys… Iš likimo gavau ir paslėptų dovanų – po neįgalumo dėl avarijos apiforminimo su Darbo biržos pagalba gavau 12000 eurų finansavimą savo darbo vietai įsirengti: įsigijau reikalingą įrangą automobilių remontui. Taigi dirbu, gyvenu, žvelgiu į ateitį, o ne į praeitį, esu bendraujantis optimistas, atlaidus, stengiuosi palaikyti tiek kūno, tiek proto formą. Gyvenimas man ne tik šonus lamdė, bet ir pateikė ir malonių siurprizų, naujų pažinčių ir draugų – kai po avarijos gulėjau ligoninėje mane bent keletą kartų ten aplankė Seimo narys Remigijus Ačas, kurį prieš tai tik šiek tiek pažinojau. Buvo keista, kad toks užimtas žmogus, politikas randa laiko ir  noro lankyti ne ypatingai artimus draugus ligoninėje. Prieš tai tikrai nesidomėjau politika, juolab, kad tarnaujant kariuomenėje mums politikuoti buvo uždrausta, bet artimiau susipažinęs su Remigijumi, užsikrėčiau politika. Nesu abejingas tam, kas vyksta mūsų rajone, stengiuosi nelikti nuošalyje. Aktyviai dalyvauju Raseinių krašto ateities sąjūdžio RASAI judėjimo veikloje, esu valdybos narys. Man labai norisi, kad Raseinių kraštas, tuo pačiu ir mano gimtoji Ariogala, klestėtų, nesentų, kad liktų bei sugrįžtų jaunimas, gyventų čia, kurtų verslą, bandytų pakeisti šiuo metu nusistovėjusią realiją baigus mokyklą išvykti ir niekada nebegrįžti.

Ir mašinos mėgsta aukštį...
Ir mašinos mėgsta aukštį…

– Ar jaučiate konkurenciją?

 – Tikrai taip, nes mūsų mieste yra ne viena autoremonto įmonė. Konkurenciją jaučiu, bet jos nebijau, nes tai yra tam tikras savęs išbandymas. Ji neleidžia užmigti ant laurų, verčia tobulėti, stengtis darbus atlikti kokybiškai.

– Kokių automobilių savininkai dažniausiai pas Jus kreipiasi: prabangių, kasdienių ar laiko ir kelių aplamdytų? 

– Didžioji mano klientų dalis – senjorai su pagyvenusiom mašinom, norintys praeiti technikinę apžiūrą. Atvažiuoja, tikisi greito ir nebrangaus remonto, o aš, matydamas varganą mašiną ir menkai geresnę savininko finansinę padėtį, suku galvą, kaip čia žmogaus didele sąskaita nenugąsdinti, bet ir savęs bankrotan nepaleisti. Dažniausiai  randu abi puses tenkinančią išeitį. Žinoma, būna ir einamųjų remontų, dažymų, variklių, važiuoklių keitimo ar remonto, nes praktiškai galime suteikti klientams visas reikalingas paslaugas.

Už parduoto buto santaupas suremontuotas autoservisas.
Už parduoto buto santaupas suremontuotas autoservisas.

– Ar visada klientai išvyksta patenkinti?

– Taip, nes kitaip ir būti negali, nes nepatenkintas klientas atvažiuoja tik vieną kartą, antrą kartą ir su medum nepriviliosi.

– Sakoma, įkurti verslą – lengva, iššūkis jį išlaikyti. Kaip Jums sekasi jį išlaikyti?

– Žinote, labai nelengva verslą sukurti, dar sunkiau jį išlaikyti, nes nuo pat pirmos įsikūrimo minutės reikia mokėti visus mokesčius, nėra jokių lengvatų, o paskolų gauti negali, nes pelno dar neturi. Sukasi toks užburtas ratas, iš kurio kartais išeiti sunku, kad ir kiek pastangų dedi.

– Ar valstybė padeda jaunam žmogui kurti smulkų verslą?

– Ne, deja, bet šiuo metu verslo kūrimui sąlygos Lietuvoje nėra palankios – nuo pat pirmos dienos reikia mokėti visus mokesčius, nėra pereinamojo termino verslininkui „atsistoti ant kojų“, todėl reikia būti kantriam ir turėti nemažai asmeninių lėšų, kol verslas išsivystys ir pradės generuoti pajamas, pakankamas ne tik mokesčiams bei darbuotojams atlyginimą sumokėti, bet ir pradės sugrįžti investicijos. Gaila, bet smulkiesiems verslininkams valdžia ne tik kad nepadeda, bet ir trukdo: šiandien visas dėmesys, visos galimybės ir visi svertai atiduoti monopolininkams, kurie labai dažnai moka mokesčius ne mūsų valstybei, o per ofšorines firmas plauna pinigus ir mokesčius. Būdamas Kaune, aš užmetu akį į Akropolį ir pagalvoju: pačiame miesto centre įkurdinus tokį prekybos gigantą buvo užmesta kilpa smulkiesiems prekeiviams. Nepaliekant jiems jokio išeities taško. Deja, taip yra visur. Pas mus juk beveik nėra vidurinės klasės: yra tik turtuoliai ir vargšai. Reikia naujam Seimui imtis kardinalių priemonių padėčiai taisyti.

Čia yra visa reikalinga darbui įranga.
Čia yra visa reikalinga darbui įranga.

– Ar buvo nusivylimų dėl savo pasirinkimo? Kokių ir dėl ko?

– Na, nusivylimų buvo: sunku buvo rasti gerų specialistų, nes jaunimas didmiesčiuose ir užsieniuose, likę senjorai jau nelabai įrankius rankose nulaiko, o automobilis laukia greito ar labai greito remonto. Kartais tam tikras nerimas apima, kai pasižiūri, jog tas servisas tampa visu gyvenimu, jog nelieka laiko sau, pramogoms, išvykoms, galiausiai – asmeninio gyvenimo kūrimui. Verslą kuriu vienas, neretai prireikia patarimo. Gerai, kad turiu puikius tėvus, kurie taip pat yra sukūrę smulkųjį verslą ir turi sukaupę daug gyvenimiškos patirties, todėl visada palaiko ir stengiasi patarti, padėti. Esu jiems labai dėkingas.

– Jei reikėtų pradėti viską dar kartą iš pradžių, ar imtumėtės?

– Paklauskite ko nors lengvesnio. Šiandien reikia didelės drąsos, kad išstovėtum tiesiojoje, o ne nusivylęs ir prislėgtas keiktum gyvenimą. Stengiuosi tikrovę matyti tokią, kokia ji yra, kokios galbūt tada nemačiau arba ją idealizavau. Po 20 metų grįžęs gyventi čia, aš tikėjau tuo, ką darau, ir tebetikiu iki šiol. Nors manęs daugelis žmonių nesupranta ir iki šiol vis dar paklausia, ką aš čia veikiu, juk didmiesčiuose tiek galimybių.

– Dėl ko šiandien nerimauja Emilis Marijošius?

– Labai būgštauju dėl ateities, ne dėl savo asmeniškos, bet dėl Ariogalos, kitų miestelių ar kaimų: sensta mūsų kraštas, jaunieji išvyksta į didmiesčius ir užsienius, čia lieka senimas, nes nėra įstatymų, leidžiančių kurtis smulkiam verslui lengvatinėmis sąlygomis, nepritraukiamos investicijos, viskas tarsi iš lėto grimsta letargo miegan. Kai pradedi mąstyti apie tai giliau – pamatai, jog yra dėl ko nerimauti.

– O kas džiugina, teikia vilties?

– Labai daug vilčių dedu į naująjį Seimą, pritariu daugeliui Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos  programinių punktų, tokių kaip skurdo, atskirties mažinimo, alkoholio pardavimo centralizavimo, vaistų monopolio naikinimo, emigracijos mažinimo ir kitiems. Tikrai teikia vilties naujoji Seimo dauguma, tik reikia, kad ir mes, paprasti piliečiai, jiems padėtume visa tai įgyvendinti. Manau, mums pasiseks: juk galimybė įgyvendinti svajonę daro gyvenimą įdomiu, o troškimas jau yra visų laimėjimų pradžių pradžia, nes silpni troškimai įžiebia menkus rezultatus, taip, kaip  maža ugnis skleidžia mažai šilumos. Aš tikiu, noriu tikėti, kad viskas bus gerai – juk srovė nugali ne jėga, bet atkaklumu.

P.S. Emilio Marijošiaus automobilių remonto įmonė įsikūrusi Ariogaloje, Turgaus g. 8. Jei turite problemų su savo mašina – ją paliksite čia už patrauklią kainą!

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI