Su kuprine per Raseinių kraštą

Su kuprine per Raseinių kraštą

443
0
DALINTIS

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas


4-ajame XX a. dešimtmetyje tuometiniai laikraščiai gana dažnai pateikdavo savo korespondentų įspūdžius po Lietuvą. Neretai tai būdavo net keleto straipsnių serijos, kuriose keliautojai dalindavosi įspūdžiais, nuotykiais, patirtais kelionėse. O keliauta ir pėsčiomis, ir dviračiu, ir autobusu. Ne vienas toks keliauninkas užsuko ir į Raseinius, grožėjosi Dubysos slėniais, stebėjosi vietos įžymybėmis. Kita vertus, tokiuose reportažuose neretai rasime ir kandžių kritinių pastabų apie Raseinių miestą ir kraštą, žmonių papročius. Straipsnis sutrumpintas, autoriaus kalba netaisyta, tik kai kur laužtiniuose skliaustuose pateikti komentarai, tikimės, padės geriau suprati beveik prieš 80 metų rašytą tekstą, to meto realijas.

Štai kaip savo vasaros įspūdžius pateikė 1937 m. nuo Šimkaičių pusės pro Raseinius žingsniavęs „Lietuvos aido“ korespondentas V. Mykolaitis. Patirtus nuotykius jis aprašė straipsnyje „Nuo Užnemunės lygumų iki kalvotų Žemaičių. Iš vasaros kelionių po Lietuvą“, spausdintame 1937 m. lapkričio 10–12 d. „Lietuvos aido“ numeriuose. Dalį jo įspūdžių jau pateikėme rugpjūčio mėn. „Naujame ryte“ spausdintame straipsnyje „Linguoja, supas vieškelis Kalnujų“. O šiandien pratęskime kelionę kartu su V. Mykolaičiu.

„Į Raseinius įėjus, dešinėje pusėje matyti grindžiamas Žemaičių plentas Raseiniai – Kaunas [atkreipkime dėmesį į korespondento vertinimą: jam pasirodė svarbu pabrėžti „raseinietišką“ požiūrį, kad plentas tiesiamas iš Raseinių į Kauną!]. Tai bus tiesiausias ir geriausias kelias, jungiąs Žemaičius su sostine. Todėl nebe reikalo žemaičiai jo taip laukia. Dešinėje plento pusėje matyti naujos, modernios kareivinės [dabar Šatrijos siuvimo fabrikas]. Ir pačiame mieste yra daug naujų gražių pastatų, o tokių, kaip Lietuvos Banko ir pašto rūmų, galėtų pavydėti ir Kauno Putvinskio gatvė.

Viduryje [vis dar už miesto neiškeltos] turgavietės stovi didelis Žemaičio paminklas, vaizduojąs tvirtą vyrą, ištiesusį dešinę ranką, kaire ranka laikantį lokeną. Apačioje parašas: „Amžius budėjau ir vėl nepriklausomybę laimėjau 1918-1933 m.“ Paminklo pastato šonuose padirbti įdomūs bareljefai, simbolizuoją atskirus nepriklausomybės kovų etapus. Vienoje turgavietės pusėje vyksta prekyba žemaitiškomis klumpėmis. Nustatytos eilių eilės, kaip „Bat`a“ vitrinoje batų, žmonės ateina, išsirenka, prisitaiko iš lėto, neskubėdami pasidera ir, pagaliau, sulygsta. Kitoje pusėje prekiaujama vaisiais. Sodų Žemaitijoje, atrodo, esama daug daugiau ir senesnių, negus Suvalkijoje, ir niekur beeidamas neradau tokių puikių vaisių, kaip Raseiniuose. Miestas stovi nelygioje vietoje, ant kalnelių ir pakalnėse, todėl į namų rūsius vietomis prisunkia vandens. Jam išpumpuoti ant šaligatvių [yra] tam tikri šuliniai, kurių paskirties nepaklausęs, negali nė suprasti. Ir katalikai, ir protestantai, ir stačiatikiai turis savo bažnyčias. Labai liūdnai nuteikia [senosios?] žydų kapinės, stovinčios kalne, samanotais akmenimis nusodintas – tikra mirties vieta.

Nuo Raseinių jau tikrai junti, kitoje vietoję esąs. Ir laukai kitokie, ir pastatai skiriasi, ir žmonių kalba ir elgesys ne tokie, kaip Suvalkijoje. Žemė žymiai blogesnė, daugelyje vietų balzgana, lyg kalkių pilna, pelkėta, dėl ko ir javai vėliau pribręsta. Anapus Nemuno visur rugiai buvo jau suvežti, pjaunami kviečiai ir vasarojus, o čia rugiai laukuose, kai kur gubose, kai kur visai dar nepjauti, daugelyje vietų nuo lietaus sudygę, ir derlius atrodo menkesnis, ypač kviečių. Už tat, priešingai, linai čia jau raunami, tuo tarpu Suvalkijoje dar tik žydi. Trobos skirtingo stiliaus. Daug žemesnės, beveik visur šiaudais dengtos, o stogo galai būna ne stačiu, bet su nuožulniu užkirtimu nuleisti. Šienas čia ne daržinėsna vežamas, o tiesiog lauke sukraunamas keturkampiu, kampuose įremiamos ilgos kartys, o ant jų uždedamas nedidelis šiaudų stogelis. Ir tvoros kitokios, vadinamos „skeltinės“. Statiniai ne stati būna prikalti, į įkypai priraišioti taip, kad gaunasi graži, gulsčia linija.

Trylika kilometrų už Raseinių, praėjęs tankų ir šlapią miškelį, keleivis staiga atsiranda ant stataus, aukšto kalno, nuo kurio, kiek akis tik gali apžvelgti, išsilieja turtingi ir žavūs vaizdai. Šioje vietoje, sėdėdamas prie stataus šlaito, turėjo sukurti poetas Maironis liaudies taip pamėgtą dainą – „Už Raseinių ant Dubysos teka saulė, teka“. Po kojų raitosi grakštūs Dubysos vingiai, jos slėnį dengia minkštutės lankos, o ant žolės pakarę lietaus lašeliai ugninės, besileidžiančios saulės atspindžiuose žėri, kaip tyros džiaugsmo ašaros. Stačiame kairiajame krante įsispaudusios, gilios daubos staiga iššoka aukštyn reljefingomis kalnų viršūnėmis. Šiltos vasaros tolumoje mainosi pakaitomis tai tamsiais išartos žemės rėžiais, tai gelsvomis nunokusių javų juostomis, o tarp jų įlindę samanotų sodybų trobesiai, slėpdamiesi žalių medžių prieglobstyje, svaido ilgus vakaro šešėlius. Toli dunkso tamsūs girių kontūrai.<…>

Nusileidęs nuo kalno, pasukau Dubysos slėniu link Lydavėnų, bet nepriėjęs, jau temstant, turėjau ieškoti nakvynės. Patekau, kaip pasirodė, pas didžiausią apylinkės ūkininką. Radau senį, apie 70 metų amžiaus, pražilusį, su pypke dantyse, besidairantį nuo kalno. Jo pilkas žvilgsnis, matyt, ilsėjosi vakaro prieblandoje. Dvidešimtį metų turėdamas paveldėjo iš tėvo 20 ha žemės ir per visą gyvenimą tą gabalą vis didino ir didino su nepalaužiama valia ir tikėjimu; pragyveno toje pačioje vietoje karo bangą, du kartus sudegė ir atsistatė ir, štai, šiandien, jei numirtų, apie ką dar nė nekalba, – vieninteliam sūnui paliktų ne 20, o 70 ha laukų, dideles trobas, pilnus tvartus gyvulių, pilną bičių avilių sodą. Ir viso to pasiekė savo žemaitišku atkaklumu. Prie jo gyvena du jo broliai viengungiai, abu jau per 60 metų, padeda, keik gali, prie ūkio ir, pavedę savo dalis vyriausiajam, be rūpesčių mano užbaigti amžių. Vienas, dalyvavęs Didžiajame kare, buvęs vokiečių nelaisvėje, perėjęs per Belgiją, Olandiją, Prancūziją, turi silpnybę dalintis su kiekvienu, naujai sutiktu savo atsiminimais. Nežiūrėdamas metų naštos, šią vasarą nuėjo pasižiūrėti Kelmėje įvykusios aviacijos dienos ir tol neleido man vakare gulti, kol neišpasakojau visko, ką žinojęs, apie sklandytuvus ir autožirus.

Anksti išėjau į Lydavėnus, pažiūrėti garsiojo tilto, turinčio daugiau kaip pusę kilometrų ilgio ir 50 m aukščio. Beeidamas užtikau storą [Kušeliškės?] ąžuolą, tokį, po kuriais senovės lietuviai turėjo kūrenti šventas ugnis, ir pamėginau nustatyti jo storį. Padėjo, ganęs bandą, berniukas, – girdi, ąžuolą vos apkabina septyni vaikai ir mokytojas iš Lydavėnų. Netoli tos vietos Dubysoje, sako, buvęs uostas, kurį dar kryžiuočiai senovėje pastatę. Ir dabar duburyje matyti išvirtusių ir nuo laiko vandenyje pajuodavusių ąžuolinių polių, kurie ir buvo uosto krantinės sutvirtinimu [matyt čia aprašyti senojo, Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių pastatyto Kušeliškės tilto likučiai].

Ant Lydavėnų tilto negalima eiti be leidimo ir užėjus tuoj sustabdė ginkluotas sargybinis, bet mielai praleido, parodžius dokumentus ir pasisakius, kokiu tikslu einąs. Visas pastatas geležinis, sukabintas iš penkių dalių ir naudojamas tik traukiniams pravažiuoti. Tačiau visą grožį sudaro ne pats tiltas, nuostabus, žinoma, kaip technikos laimėjimas, o nuo jo matomi reginiai. Į abi puses kalnai, kairėje nuobėgesni, dešinėje statesni, – ideali vieta žiemą pašliūžomis, o slėnio žalias fonas vingiuotomis linijomis subėga į tyrus sruvenančius nusekusius Dubysos vandenis, tarpais medžių tankmė, tarpais išsimėtę žemaitiški ūkiai, bet visas koloritas toks savas, lietuviškas ir nepamainomas.

Iš Lydavėnų į Šiluvą 11 kilometrų. Didesnė kelio dalis veda per šilą, amžinai ošiantį tą patį motyvą, o pakeliui daug, kaip niekur kitur, kryžių, rūpintojėlių šventai nuteikia, artinantis į tą lietuviškąją Meką. Miestelis kuklus, bet švarus, su elektra ir nesuirusiais šaligatviais, per ištisus metus, atrodo, gyvena ta pakilusia nuotaika, kurios sulaukia rugsėjo 8-15 dienomis per garsiuosius Šilinės atlaidus, sutraukiančius į nežymų miestuką tūkstantines minias maldininkų iš visų Lietuvos kampų. Pati koplyčia, berods, didžiausia Lietuvoje. Bažnyčios, kurioje būna garsieji atlaidai, šventoriuje, kampe kabo pritaisytas didelis varpas, kurį Vytauto Didžiojo jubiliejui pažymėti nupirko Šiluvos parapijiečiai.

Iš Šiluvos kelias veda į Tytuvėnų vasarvietę, kur buvo pasibaigę dideli Parcinkulio atlaidai, į kuriuos buvo atvažiavęs vyskupas Matulionis. <…>“ Toliau keliauninką kelias vedė į Kelmę, Varnius ir Telšius. O iš ten jau traukiniu grįžo į Kauną, kaip rašo keliautojas „bet jau be kuprinės ant pečių“.

Verta pastebėti, kad šis keliauninkas į mūsų kraštą žvelgė, ko gero, pirmąkart čia užklydusio žmogaus akimis ir neieškojo ydų, trūkumų, stengėsi pateikti bešališkus įspūdžius, nepiktus komentarus. Ne visi keliautojai buvo taip palankiai nusiteikę ir nepraleisdavo progos pakritikuoti ar net pasišaipyti iš raseiniškių bėdų, o gal ir apsileidimų. Kartais tai buvo paties autoriaus įspūdžiai, kai kada kritiškesni vertinimai atspindėdavo laikraščio (ypač opozicinio) redakcijos poziciją.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI