Kitokia Šiluvos kronika (2 dalis)

Kitokia Šiluvos kronika (2 dalis)

576
0
DALINTIS
Šiluva.

(Pabaiga. Pradžia 2016 09 09, Nr. 36)

Jonas BRIGYS

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas


Pastabos aplankius Šiluvą. Čekoslovakai – pavyzdys, kaip tvarkyti savo šventoves

Prekyba gatvėje.
Prekyba gatvėje.

Šiluva daro daug ir labai daug pažangos. Nebuvęs joje pernai ir užpernai radau šįmet daug džiuginančių pakitėjimų. Aprūpinti savo sielos reikalą buvo labai nesunku: išpažinties prieiti neteko laukti ilgoje eilėje. Prie Dievo stalo irgi prisistūmiau be didesnių vargų; pamokslo gali klausytis šventoriuje, Panelės Švenčiausios skvere priešais bažnyčią ar kur patogiau; garsiakalbiai išnešioja garsą ir pasiekia kiekvieną kampelį. Pagaliau sutvarkytas elgetų klausimas, kurių šiais metais visiškai nesimato; už tai čia pat veikia loterija Šiluvos vargšų naudai; dėžutės aukoms vargšams šelpti visiems prieinamos. Pagaliau malonią staigmeną patiekė vietos „Pavasario“ kuopa vaidinimu „Marijos Šventovė“. Ir vaidinimas jau ne taip prastas (kaip paprastai būna mūsų bažnytkaimiuose!), ir įdėta daug darbo scenos puošimui. Žodžiu labai graži pastanga, atsiekianti labai didelių vaisių. Jau nekalbu apie paprastas moterėles, mačiau savo akimis stiprius, sveikus vyrus (ne tokiais, kaip mes miesčionys, nervais!) braukiančius milinio švarko rankove riedančią per veidą ašarą. Pati bažnyčia jau visiškai gražiai sutvarkyta, bet dar, man atrodo, daug reikalinga padirbėti, kol bus aptvarkyta koplyčia, kaip dera tai vietai, kur stovėjo pati Panelė Švenčiausia.

Labai mizernai atrodo jau iš oro medinės gonkelių dalys, dažai nusilupę, medis suplyšėjes, perdžiūvęs, ir visos koplyčios išoris dažymas labai blogas. Negražiai atrodo medinės dalys pačios koplyčios viduje: medinės kolonos nuo sausros suplyšo, visos medinės dalys nenudažytos, o tik pagruntuotos. Apskritai, išspręsti tinkamai medinių konstrukcijos elementų suderinimą su mūru ir betonu nėra dėkingas uždavinys ir reikalauja sumanaus architekto. Šiluvos koplyčioje medžio ir mūro elementai dar visai nesuderinti: viskas atrodo neišbaigta, nedastatyta! Labai norėtųsi, kad ir grindys būtų įdėtos kitokios, negu medinės nedažytų lentų! Tų grindų kvadratūra nėra didelė ir nesunku būtų surinkti tai vietai, kurią mindė Marijos koja, lėšų kuo nors puošnesniu iškloti. Pačioje koplyčioje improvizuota zakristija, pakabinant kažkokią maršką ir tuo būdu atidalinant zakristijos reikalams tam tikrą kampą. Toks provizoriumas tuo tarpu gal yra būtinas, bet vis dėlto jis yra per daug rėkiantis ir norėtųsi, kad jis būtų kiek galima skubiau pašalintas, įrengiant nuolatinę zakristiją (ar ją įkomponuojant statinio viduje ar panaudojant tam reikalui kokį priestatą (tatai galėtų kompetentingi architektai išspręsti!). Altorius irgi galėtų būti puošnesnis. Pas mus yra pamėgimas aukoti žvakeles; daug kas nori pats jas savo ranka užžiebti. Šiluvoje teko matyti toks reginys. Moterėlė, atsinešusi visą glėbį žvakių, atrinko tris iš jų ir užžiebusi norėjo pastatyti ant altoriaus. Bet tam nebuvo žvakidės; moterėlė patirpinusi liepsnoje bukąjį žvakės galą prilipdė ją prie altoriaus. Toks primityvas, rodos, nebrangiom priemonėm galėtų būti pašalintas, ar tai parūpinant daugiau žvakidžių, (nors tai įneštų netvarką leidžiant kiekvienam šeimininkauti altoriuje) ar kas geriau, respektuojant tą žmonių pamėgimą. Galima būtų pastatyti kad ir kai kurių Prahos bažnyčių pavyzdžiu tam tyčia šalia altoriaus dideles žvakides su daugybe adatėlių smeigtukų, kur kiekvienas galėtų savo žvakutę savo ranka įžiebti. Tam visam ir daugeliui kitų reikalų ir pageidavimų, kurių kiti maldininkai ir Šiluvos lankytojai galėtų iškelti, reikalinga lėšų. Man atrodo, kad lėšos galėtų pagausėti sistematizuojant jų rinkimą. Dabar Šiluvai žmonės aukoja arba kurios bėdos prispausti, arba patys ten atsilankę. Aš prisiminiau Čekiškę draugiją „Svata Hora“. Yra tai draugija, kuri rūpinasi čekų tautos didžiausios šventovės „Svata Hora“ puošimu ir tvarkymu. <…>

Manyčiau, kad ir Lietuvoje įsteigtai panašiai draugijai Šiluvai remti ir puošti būtų derlinga dirva tarpti ir rastųsi nemaža narių ir nuolatinių aukotojų. Be to, gal ne vienas naujas sumanymas iškiltų iš tos draugijos narių tarpo.

Vargetos prie koplyčios.
Vargetos prie koplyčios.

Gal būt taip pat reikėtų, kad žvakių aukoms pardavinėjimą paimtų į savo rankas bažnytinė Šiluvos administracija. Man kaip tik vėl prisiminė „Svata Hora“. Ten ir aukos lygiai renkamos ir žvakės pardavinėjamos pačių vienuolių, tam įrengta bažnyčios viename šone su įėjimu iš šventoriaus tam tyčia patalpėlė. Juk ir iš žvakių aukoms pardavinėjimo galima būtų surinkti šiek tiek koplyčiai, atrodo, labai reikalingų lėšų. Dabar iš to pelnosi visai pašaliniai žmonės, o kai kurie iš jų, be to, labai įkyrūs… Inž. Henrikas Vaitkevičius. („XX amžius“, 1938 09 15)

Įdomu, kad šis straipsnis kiek netikėtai sulaukė atsiliepimo ir pritarimo.

Šiluva. Dėl straipsnio: Pastabos aplankius Šiluvą

Malonus įspūdis susidarė perskaičius p. inž. V. pastabas, kad ir mūsų inteligentija pradėjo gyvai domėtis mūsų brangių šventovių, tinkamu puošnumu ir meniškumu. Nedaug tautų gali pasigirti, kad jų tėvynės žemę yra palietusi, Dangaus Karalienės koja. Šiluva, tai mūsų Liurdas, todėl ir mes neturime nuo kitų atsilikti, parodydami savo dėkingumą ir pagarbą Marijai, atseit, stengdamiesi dailiausiai ir gražiausiai išpuošti Jos Šventovę.

Ne visi galime ten nuvykti, kad ir labai norėdami, todėl jaustume malonumą galėdami organizuotai prisidėti savo keletu centui prie visų tų gerb. autoriaus paminėtų trūkumų, pašalinimo.

Su dideliu džiaugsmu galima sutikti gerb. inž. V. mintį įsteigti panašią kaip Čekoslovakijoj broliją ar draugiją tuo visku rūpintis.

Turėtų Šiluvos administracija ar Ark. Kurija paruošti įstatus ir neilgai trukti. Nors būtų ir gražiausi planai, jei jie nebus realizuojami — naudos jokios. O. Tuskenytė („XX amžius“, 1938 09 23)

Pasižvalgyti po kasdienišką, o ne atlaidų metu maldininkų knibždančią Šiluvą 1938 m. pabandė ir Jurgis Mateika. Paskaitykime jo įspūdžius apie Šiluvos kasdienybę.

Šiluva ne atlaidų metu

(XX) Šiluva įdomi ir kasdieniška – ne atlaidų metu. Kas pirmiausiai atvykstančiam keleiviui krinta į akis? Bažnyčia su dviem neaukštais bokštais ir baltai nutepta koplyčia, didžiulio bokšto išvaizda, rymanti viršum smėlėtų kalvelių ir apyskurdžių gyvenamų trobų.

Iš lauko žiūrėdamas į Šiluvos bažnyčią, nepamanai, jog ji kuo ypatingu gali skirtis nuo kitų miestelių Dievo namų. Bet įėjęs į bažnyčios vidų, nuomonę turėsi iš karto pakeisti – tiek altorių, tiek ornamentikos, tiek skulptūrinės dailės retoj Lietuvos bažnyčioj bepamatysi.

Prieš bažnyčią, pačiam miestelio vidury, žaliuoja klevais apsodintas darželis, nedidelis, bet vietai teikiąs daug puošnumo. Darželio vidury matai Šv. Panelės Marijos stovylą, veidu nukreiptą į bažnyčios fasadą. Kitados šioj vietoj būdavo turgūs, paskui ją norėjo rusai paglemžti pravoslavų cerkvei, bet šviesos atminties klebonas M. Jurgaitis išrūpino pašalinti turgus ir papuošti šiandien regimu darželiu.

O, štai ir koplyčia, dengianti nuo lietų ir vėjų akmenį, ant kurio kitados apsireiškė verkianti Dievo Motina su Kūdikėliu rankose. Ji užima nedidelį žemės plotą kapinėse, bet užtat imponuoja savo aukštumu. Iš visų keturių šonų yra akmens laiptai ir durys su keturiomis kolonomis, kurios išpuoštos lelijomis ir kardais, sienose įtaisyti aukšti langai, o priešakinėje koplyčios daly aukštai aukštai regi kryžių ir Dievo Motinos statulą.

Susitelkęs eini iš šio pastato, palieki Šv. Panelės Marijos statulą – ir atsiduri amžinai nurimusių gyventojų buveinėn – kapuosna. Ir tave sutinka gana liūdnas vaizdas – ne vien todėl, kad šie kryžiai, šie išmūryti rūsiai primena, jog ir tau panašiai teks nurimti, bet ir todėl, kad mirusieji patalpinti čia yra be jokios tvarkos, kad jie yra perdaug gyvųjų užmiršti. Čia viena kapas supiltas išilgai, kitas skersai, o trečias jau įstrižai; tarp kapų neišvesti takai, todėl neaptvertus kapus gyvųjų kojos gerokai yra apmindžiojusios. Vietos klebonas prieš keletą metų buvo bandęs aptvarkyti kapus, deja, parapijiečiai tada sukilo – kaip prieš kokį tvarkos ardytoją…

Miestelio centras ir kai kurios gatvės (daugiausia tik lig pusės) išgrįstos grindiniu, kuriuo važiuojant darosi baugu, kad širdis iš krūtinės neiškristų. Bet ką padarysi, jei Lietuvos laukų tokie nelygūs akmens… O nutašyti juos ne taip lengva: ir pinigo daug reikia, ir ne bet kokių rankų.

Namai čia mediniai, tik klebonija, aptieka [vaistinė] ir pieninė mūrinės. Tiesa, perdaug stebėtis miestelio vargingumu netenka: miestiečių ir apylinkės ūkininkų žemelė smiltina, šykštokai teikianti žmonėms derlius.

Į kurią tik puse pažvelgsi nuo miestelio, vis pamatysi mišką. Galima sakyti, jog Šiluva beveik apsupta pušynais. O tokia Lyduvėnų gatvė stačiai įlenda į pušyną. Todėl oras čia gaivina. Ir kas svarbiausia – nėra drėgmės. Anksčiau čia atvažiuodavo vasarotojų, bet dabar – ne. Mat, Šiluva turi ir didelę ydą: neturi nei jokio ežeriuko, nei upės. Karštą vasarą nežinai nė kur dėtis: norint lysti į vandenį, o tegali tik pasislėpti po pušimi ar egle. Jei jau turi nepaprastą pasiryžimą ar galima maudytis, tegali tai įvykdyti, pėsčia plušdami ar važiuojame į Tytuvėnų ežerus, kurie yra 3 km atstume, ar į Dubysą – už 9 km.

Žinoma, maudytis, gal būt, nėra jau tokia neišvengiama būtinybė, pav., kaip kūno švara, kuriai šiluviečiai yra vis dėlto perdaug abejingi. Juk miestely, kuriame gyventojų priskaitoma ligi 2000, tėra ar trys pirtelės – tenka abejoti, ar jos pajėgia aptarnauti žmones bent prieš metines šventes. Užtat Šiluvoje yra net trys restoranai ir valstybinės degtinės parduotuvė. Vadinasi, šiluviečiai, neturėdami kuo nusiplauti savo kūną, bent pasistengia turėti priemonių blogam ūpui nuplauti.

Šiluva, rodos, Lietuvos gilumoje, bet anksčiau čia pasireikšdavo vad. „lenkiškas elementas“, kuris nepriklausomybės metais jau visai baigia garuoti. Deja, tikrasis lenkas šiluviečių „lenkiškumu“ perdaug nesidžiaugtų, nes jis išgirstų tokią „lenkų“ kalbą:

 – Lavusiu, paniež garniusiuk dviansiovy, ot, tam pod pašiūry postaviony. („XX amžius“, 1938 07 22)

Na o baigiant šią laiko ekskursiją atsipūskime nuo rimtų ir dievobaimingų dalykų. Taip sakant paskanaukime šiek tiek kitokios Šiluvos kasdienybės (o gal tiesiog kriminalų, apkalbų ar vietinės „aukštuomenės“ kronikos, reakcijos į politines aktualijas).

Daug bylinėjasi. (XX) Šiluvoje buvo Raseinių apylinkės teismas. Per 5 d. išspręsta daugiau kaip 250 baudžiamų bylų.

* Kauno apygardos teismas Raseiniuose nagrinėjo bylą skardininko Šukevičiaus, gyv. Šiluvos miestely, kaltinamo pinigų padirbimu. Teismai pripažino Šukevičių kaltu dirbus sidabrinius penkličius iš cino ir švino lydinio ir nubaudė 4 mt. sunkiųjų darbų kalėjimo, o jo padėjėją pusantrų metų kalėjimo.

Atsirado degtindarių. (XX) Prieš trejetą metų Šiluvos apylinkėje degtindarys buvo didelė retenybė. Dabar pamažu ima kas kartą daugiau rastis ir nuodyti apylinkę. Per pastaruosius 3 metus Šiluvos valsčiau gyventojams už degtinę iškelta arti šimto bylų. („XX amžius“, 1936 11 28)

* Tarp bažnyčios ir koplyčios norima išpirkti visi sklypai ir jų vietojo įtaisyti gražų pavyzdinį darželį. Vasarą Šiluvą aplanko daug ekskursija, tarpe kurių pasitaiko ir iš užsienio. Šį projektą įnešė jo E. Vysk. Matulionis ir visomis išgalėmis jį remia.

* Žmones skundžiasi blogai žvyruojamais keliais, nes vienu vežimu kartais nužvyruojama visas kilometras. Gal reiktų vežti kubiniais metrais.

* Nors Nemunas su Nerimi pro Šiluvą ir neteka, bet potvynis šiemet buvo nemažas kaip ir Kaune. Lyduvėnų gatvėj buvo apsemtas vienas namas, kario viduje vanduo siekė 25 ct. Gyventojai turėjo dvi savaites iš namo išsikelti.

* Tarp inteligentų į madą įėjo stalo tenisas, ruošiasi į didesnius turnyrus.

* Šiemet į Šiluvą atkeltas naujas policininkas Šilva, kuris taktiškumu laimėjo apyl. žmonių simpatijas (š.)

* Šiemet bus statoma naujas parapijos namas, kuriame bus II-ji mažesnė salė, skaitykla ir sporto kambarys. Rudenį norima baigti. (š.)

* Šiluvoje pradėti 2 savaičių mergaičių namų ruošos kursai. Nors kursai buvo suruošta skubomis, tačiau klausytojų atsirado nemažas skaičius. (XX amžius, 1937 04 15)

*Klaipėdos netekimą visi šiluviškiai labai jautriai išgyveno. Visi vieningai pasiryžę verčiau garbingai žūti negu bailiai pasiduoti Ir palaidoti savo nepriklausomybę. („XX amžius“, 1939 04 17)

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI