Misija Sibiras 2016

Misija Sibiras 2016

1208
0
DALINTIS
Vos grįžus iš ekspedicijos, tą pačią dieną raseiniškių M. Lukoševičiūtės ir A. Zmitros laukė susitikimas su tremtiniais Raseinių krašto istorijos muziejuje.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


igarka 3
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Okupantai į Sibirą yra išvežę apie 300 tūkstančių Lietuvos žmonių. Maždaug kas dešimtas gyventojas buvo išvežtas iš mūsų tėvų žemės. Iš jų maždaug trečdalis mirė dėl nepakeliamų sąlygų vergų darbo stovyklose. Mirė iš bado, nuo šalčio ir iškankinti sunkiausių darbų. Tai didžiausias mūsų tautos genocidas, kokį tik istorija žino. Juk net carų laikais per 40 spaudos draudimo metų į Sibirą tebuvo ištremta šiek tiek daugiau kaip 1000 knygnešių. Juk po didžiojo 1863 m. sukilimo iš Lietuvos tebuvo išvežta apie 2400 žmonių. O komunistai Sibiran gyvuliniais vagonais išgabeno dešimtadalį visos mūsų tautos.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Tą baisiąją tragediją padeda išryškinti ir parnešti į kiekvieno jauno lietuvio širdį Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas „Misija Sibiras“, kurį rengia labdaros ir paramos fondas „Jauniems“. Nuo „Misijos Sibiras“ pradžios jau surengta vienuolika ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane. Jaunimo ekspedicijos sutvarkė apie 90 lietuviškų kapinių, susitiko ir aplankė Sibire gyvenančius lietuvius. Grįžę „Misijos Sibiras“ dalyviai surengė daugiau kaip aštuonis šimtus projekto pristatymų Lietuvos ugdymo ir kultūros įstaigose.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Šiemet šiame projekte dalyvavo du raseiniškiai: Monika Lukoševičiūtė ir Arnas Zmitra, kurie dalijasi savo įspūdžiais.

Ten, kur saulė nenusileidžia pusę metų
Jaunuoliai pasakoja, jog jie, pasiekę Igarką, vietinių valdžios atstovų buvo atkalbinėjami, jog nereikia vykti ieškoti tremtinių kapaviečių, jog ten nesaugu, nes iš taigos atklydusios meškos gali  užpulti, be to, taiga dega… Misijos dalyviai turėjo tikslą ir, nepasidavę įkalbinėjimams, pasiekė galutinę misijos stotelę – Igarkos tremtinių kapavietę. Ir ten praleido daugiausiai savo laiko, nes pagrindinis šių metų ekspedicijos tikslas – kapinių, kurių bendras plotas siekia net 1,13 ha, tvarkymas.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Igarkos tremtinių kapinės – vienos didžiausių lietuvių kapaviečių, buvusių SSRS teritorijoje. Tremties metais į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių, todėl joms sutvarkyti prireikė nemažai laiko. Tvarkymo darbus iššūkiu pavertė kintantis klimatas. Tremties metais Igarkos žemė buvo sukaustyta amžinojo įšalo, o dabar, klimatui šylant, įšalas traukiasi, tad vietovė kartu su kapinėmis pelkėja. Arnas sako, jog pamačius kapines, arba tiksliau pasakius tą vietą, kur turėtų būti kapinės, ištiko lengvas šokas, nes kapinės buvo sunkiai įžengiamos, prireikė net kelių dienų, kol pavyko išpjauti krūmynus, išvilkti išvirtusius bei apgenėti išsikerojusius medžius. Tik atlaisvinus erdvę pavyko aptikti kapavietes.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

„Mes žinojome, kur vykstame, todėl buvome pasiryžę mūsų laukiantiems iššūkiams, bet ten, kur naktį saulė nenusileidžia, kur naktį taip šviesu, kad gali skaityti ar rašyti, kai imi painioti dienas, nes jos nesibaigia saulės nusileidimu, jausmas keistas ir miegas neima. O dar kraujasiurbiai mašalai savo galią rodo. Be to, mes naktį kūrenome laužą ir budėjome prie jo pasikeisdami, tad nuovargio buvo. Be to, ir darbas pirmąsias dienas buvo labai monotoniškas“, – pasakoja ekspedicijos dalyvė Monika. Jai pritaria Arnas, teigdamas, jog „Ekspedicijai įpusėjus jau gerokai pasikeitė didžiausios lietuvių kapinės Sibire. Pripratome prie ekstremalių gyvenimo sąlygų bei pradėjome vertinti tokias smulkmenas kaip nuo pusryčių išsaugotas sausainis, kuriuo galime pasimėgauti per pertrauką tarp darbų, arba pažadas, jog vakare gausime kolos“.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Vargas dėl medienos ten, kur vieni medžiai

„Misijos Sibiras“ komandos užduotis buvo sutvarkyti kapines, ištiesinti ir sutvirtinti senuosius ir pastatyti naujus kryžius. Pasak ekspedicijos dalyvių, mediena vėlavo, nes į Igarką 1750 km buvo plukdoma iš Krasnojarsko ir pasiekė ekspedicijos vietą tik porą parų prieš „Misijos Sibiras 2016“ pabaigą. „Jau buvome netenką vilties, kad ta mediena apskritai mus pasieks, bet atplukdžius ją, misijos dalyvius apėmė antrasis kvėpavimas ir visi su dideliu entuziazmu ėmėmės darbų, kuriuos turėjome padaryti per 48 valandas, – pasakoja Arnas Zmitra. – Merginos kasė duobes kryžiams pastatyti iki pat įšalo – apie 1 metrą, vaikinai kirviais tašė, rankiniais pjūkliukais pjaustė medieną, puošė lietuviškomis saulutėmis, kurias vežėmės iš Lietuvos. Gerai, kad dar Lietuvoje mes ruošėmės ir mokėmės naujų įgūdžių, tokių kaip kryždirbystė. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę mokytis kartu su kryždirbiu Algimantu Sakalausku, kurio dėka, vos tik Igarkoje sulaukėme medienos, jau žinojome, nuo ko pradėti, kaip tęsti darbus, tam, kad papuoštumėme Igarkos lietuvių kapines naujais, lietuviška simbolika puoštais kryžiais. Nauji devyni kryžiai pagrindinėse Igarkos lietuvių kapinių erdvėse iškilo per mažiau nei 48 valandas. Šis skaičius atrodo įspūdingai, turint omenyje, kad dalyviai pastatė kryžius, kurių bendras svoris siekė 810 kg“.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Arnas pasakoja, jog per visą ekspedicijos laiką, tvarkydami kapines, išdainavo visas žinomas lietuviškas dainas, kurios šildė, ramino ir padėjo dirbti net pačius sunkiausius darbus. O tos kapinės, kurios sutiko išvirtusiais kryžiais, tvoromis ir neįžengiamais krūmynais, tapo tokios savos ir artimos, jog, rodos, brangesnių vietų niekur nėra. Giedant Lietuvos himną viduryje amžinojo įšalo žemės, širdį apėmė pasididžiavimas savo stipria, laisva ir vieninga valstybe.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Monika sako, jog labai džiaugiasi, kad galėjo nuvežti bent dalelę Lietuvos tiems, kurie į Lietuvą niekada jau negrįš: „Manau, kad jiems, ten besiilsintiems, buvo gera matyti mus ir dainuojančius, ir dirbančius, ir lietuviškai kalbančius. Man ta vieta tapo tokia sava, jog po darbo vakarais eidavau ten pabūti viena, pasivaikščioti be jokios baimės“.

Šiandienos lietuvių pėdsakai Igarkoje

Igarka, kuri sovietmečiu buvo vienu didžiausiu medienos pramonės centru, dabar baigia sunykti: gyventojų iš buvusių 20000 likę tik apie 5000, čia nėra darbo ir visi stengiasi išvažiuoti. Pasak ekspedicijos dalyvių, daugumos vietinių gyventojų nuomone, Igarkos tuštėjimas ir žlugimas prasidėjo su lietuvių tremtinių grįžimu namo, į Lietuvą, po Nepriklausomybės paskelbimo, nes iki tol Jenisiejumi į Igarką buvo plukdoma medieną, kurią buvusiems tremtiniams apdorojus, ji buvo išplukdoma į visą pasaulį.

Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.
Nuotraukose – ekspedicijos „Misija Sibiras 2016“ akimirkos Igarkoje ir Lietuvoje.

Igarkoje lietuviai turėjo stiprią bendruomenę: čia gyvenantys lietuviai turėjo šokių, dainų ansamblius, net sporto komandą. Šiandien viso to nėra. Kaip ir lietuvių, nors apie juos vietinių gyventojų nuomonė labai gera, geru žodžiu jie prisimena beveik visus, čia buvusius. Nors dar ir šiandien Igarkoje gyvena keletas lietuvių, su jais ekspedicijos dalyviams susisiekti beveik nepavyko. Čia sutiko tik savo tėčio ir močiutės tremties vietų aplankyti atvykusią vilnietę Olgą: atvykimo vakarą ekspedicijos komanda ėjo parduotuvės link nusipirkti maisto produktų vakarienei ir pakeliui sutiko moterį, kuri pasisveikino „Laba diena“. Tokie žodžiai įprasti Lietuvoje, bet esant toli nuo jos, misijos dalyviams buvo ypač reikšmingi. Su jais sveikinosi Olga, moteris, kuri gimė lietuvių tremtinių šeimoje Igarkoje. Tiesa, ji čia jau negyvena. Dar prieš 20 metų ji grįžo į Lietuvą, o dabar į Igarką atvyko tik trumpam – pažiūrėti, kaip viskas atrodo, aplankyti buvusių namų ir artimųjų kapų.

Kita sutikta lietuvė – Viktorija Braškytė, gyvenanti Igarkoje. Ji perdavė ekspedicijos dalyviams laišką Prezidentei. Jos laiške rašoma, kad tėčio ir močiutės, kurie buvo ištremti iš Lietuvos į Igarką, nebėra tarp gyvųjų, bet visą Lietuvai skirtą meilę jie perdavė savo įpėdiniams. Savo laišku moteris Prezidentei ir visiems lietuviams siunčia savo širdies šilumą.

Dvi savaites už poliarinio rato esančioje Igarkoje jauni vaikinai ir merginos stovėjo istorijos sargyboje tam, kad nebūtų užmirštas nei vienas tremtinys ir politinis kalinys. Stovėjo tam, kad mums visiems primintų: laisvė ir nepriklausomybė nėra amžina duotybė. Jas reikia saugoti, ginti, o kartais ir savo krauju gaivinti, todėl mokėkime branginkime tai, ką turime…

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI