Ariogalos neįgalieji Vilkaviškyje

Ariogalos neįgalieji Vilkaviškyje

525
0
DALINTIS

Janina VAIVADIENĖ


 

kabineto lankytoja

Po šalto pavasario malonu matyti žaliuojančius laukus, žydinčius sodus, perinčius lizduose gandrus… Pasigrožėti šiais nuostabiais vaizdais pro autobuso langą Ariogalos neįgaliuosius pakvietė nenuilstanti Meilutė Karaktinavičienė.

Vilkaviškis įsikūręs tarp Šeimenos ir Vilkaujos upių santakos. Miesto pavadinimą pagal legendą simbolizuoja iš veržlių sukurtas vilkas. Pirmiausia atvykome į J. Basanavičiaus gimtinę Ožkabalių kaime. Gimtinės muziejaus darbuotojos supažindino su J. Basanavičiaus gyvenimu ir jo nuopelnais Lietuvai, kalbai bei tautosakai, aprodė suvalkietišką sodybą, kuri 1991 m. pradėta atstatinėti iš griuvėsių, fotografavomės prie 200 metų čia augančio kaštono – tikro sodybos papuošalo. Muziejaus darbuotojos džiaugėsi, kad dar puikiai prisimename, kokiam reikalui naudojamas vienas ar kitas buities rakandas. Malonu buvo dalyvauti edukacinėje programoje „Keptuvėj čirška, burnoj tirpsta“, kurioje susipažindinome su XIX–XX a. sandūros Sūduvos valstiečių maisto gaminimo papročiais, galėjome iš arti pamatyti ir rankomis paliesti skirtingus grūdus, buities rakandus. Sužinojome, iš ko maišomas blendinys ir ką simbolizuoja blynas – jis turi būti didelis kaip saulė, apvalus kaip saulė, geltonas kaip saulė ir karštas kaip saulė. Gimtinės moterys mus vaišino razaviniais ir čirviniais blynais, o prie blynų prigamino pačių įvairiausių pagardų – uogienės, varškės su prieskoniais, troškintų kopūstų, spirgučių, keptų svogūnų su morkomis – viską net atsiminti sunku. O kokia kvapni ir skani arbata iš to krašto žolelių. Užtat sotūs kildami nuo svetingų gimtinės darbuotojų paruošto stalo žadėjome, kad razavų (rupiai maltų grūdų) miltų blynų būtinai kepsime savo šeimose.

Sustojome Bartninkų miestelyje prie 1790-aisiais čia pastatytos mūrinės bažnyčios, kuri 1944-aisiais buvo susprogdinta. Negavus leidimo jai atstatyti, šalia įrengta kukli medinė bažnytėlė, kurioje pamaldos vyksta iki šiol. O netoliese stūksantys didžiosios bažnyčios griuvėsiai vis dar primena praėjusio karo negandas… Apsilankėme tautinio sąjūdžio lyderio „Varpo“ redaktoriaus, Lietuvos valstybės himno autoriaus, rašytojo, publicisto, vertėjo, gydytojo V. Kudirkos (1858–1899) tėviškės sodyboje Paežerių kaime.

Neaplenkėme Salomėjos Nėries (Bučinskaitės-Bučienės) tėviškės. Poetės gimtojoje vietoje yra išlikęs tik raudonų plytų tvartas bei svirnas, didelis sodas, daug medžių. Gaila, bet gimtojo namo išlikę tik pamatai. Šalia jų yra paminklinis akmuo su užrašu, jog čia gimė S. Nėris. Auga ir diemedis, kurį poetė apdainavo savo kūryboje… Čia pat ir sodas – obelys, kupinos žiedų. Poetę dar mena taip vadinama „miegančioji“ obelis, kurios viena šaka driekiasi žeme pilna daugybės žiedų. Šiandien sodyboje gyvena poetės marti, cypsi viščiukai, ančiukai, dūzgia bitės. Maloniai pabendravome su šeimininke, nusipirkome natūralaus bičių medaus. Pasirodo, jog  netoliese yra dar dvi tėviškės: K. Bradūno ir J. Tysliavos gimtieji namai…

Vilkaviškio krašto muziejus įsikūręs Paežerių dvare. Į dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris, išlikusi dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Paežerių dvaras tik dabar atstatytas, neseniai įvyko iškilmingas jo atidarymas.

Ši kelionė buvo maloni sielai, pažintinė mūsų akiračiui, išprusimui. Esame nepaprastai dėkingi Meilutei – tai jos dėka artimiau susipažinome su Vilkaviškio kraštu.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI