Rašau nebe dėl duonos

Rašau nebe dėl duonos

1496
0
DALINTIS

Naujausia rašytojo Petro Baužio knyga „Kairę akį primerkus“ jau spausdinama, birželio pradžioje pasirodys. Iš pavadinimo galima spėti, jog tai apie medžiotojus ir medžiokles Raseinių krašte. Plačiau apie ją ir save mums parašė pats autorius.

Petras BAUŽYS

Petras Baužys
Petras Baužys

Kodėl aš rašau? Štai šiemet sukanka 50 metų, kaip rašau… Tiesa, pusę to laiko rašiau kaip žurnalistas, dirbdamas „Naujo ryto“ redakcijoje, kad turėčiau duonos. Pasitraukęs į pensiją, dar 25 metus buvau šio laikraščio neetatinis korespondentas, kad užsidirbčiau dar ir prie pensinės duonos. Deja, dauguma tų rašymų buvo vienadienės reikšmės…

Keldamas klausimą, kodėl rašau, turiu galvoje grožinį rašymą: apsakymų, apysakų, romanų… Tačiau ne aš vienas toks: be rašytojų ir poetų, tokie yra dailininkai, skulptoriai, muzikai, dainininkai, artistai ir t. t. Jiems visiems tas pats klausimas – kodėl? Banaliai atsakyčiau, jog jie – kūrėjai! Tai žmonės, kurie iš tikrųjų gali dirbti bet kokį darbą pagal specialybę ir be specialybės dėl kasdienės duonos, tačiau po darbo ar laisvalaikiu jie, saviraiškos stumiami, ima rašiklį (šiandien jau gal kompiuterį?), teptuką, kaltą (net motopjūklą…) ar muzikos instrumentą ir įsijaučia į dvasinį darbą, taip atskleisdami ne kiekvienam duotą talentą, gabumą, įgeidį, o gal ir aikštingą įnorį…

Vis dėlto kodėl rašau aš? Juk tikrai ne dėl duonos, kurios šeimai visiškai pakanka iš dviejų pensijų. Rašau todėl, kad negaliu nerašyti! Į mano vidų yra įsigraužęs kažkoks kirminėlis, kuris gal ir norėjo tarybiniais dešimtmečiais atbulas atgal, tačiau, matyt, nejučiomis kantriai laukė palankesnių laikų kūrybai. Laisvos Lietuvos metais jis ne tik išdrąsėjo, bet ir suįžūlėjo: buvau verčiamas leisti vos ne kasmet po knygą!..

Grožinė kūryba yra didelis malonumas. Nesvarbu, kad jai reikia daug žinių, plačios įvairių sričių patirties, geros atminties, fizinės ištvermės ir labai daug sėdėjimo bei savilaidos rūpesčių kupino laiko! Žmona Elenutė kartais liūdnai man prikiša: šiandien iš tavęs išgirdau vos vienuolika žodžių… ir tuos tik prie valgių stalo… Kai sunkiai keliuosi nuo rašomojo stalo, primena, jog tas sėdėjimas per dieną – ne į sveikatą! Betgi aš ne Vinstonas Čerčilis – stovėdamas nerašau! Tiek menininkas, tiek jo namiškiai privalo būti kantrūs… Kaltininkas – į profesionalaus bei mėgėjo menininko ar tautodailininko širdį įsigraužęs tas nelabasis kūrybinis kirminėlis!

Nuo 2003 metų iki šiol, rėmėjų bei leidėjų padedamas, viename asmeninės bibliotekos kamputyje jau pririkiavau dešimt savų knygų: vienodo formato, kietais viršeliais, vienos vienintelės dailininkės Aušros Čapskytės-Šarauskienės bei tokios pat maketuotojos Gražinos Majauskienės išdabintų knygų! Jas skirstau į dvi dideles grupes: beletristines, arba grožines, ir publicistines, arba pažintines knygas. Iš grožinių trys yra apsakymų rinkiniai, po dvi – apysakų ir romanų. Likusios – publicistinės: dvi – straipsnių rinkiniai, viena – atsiminimai.

2012 metais Raseinių MŽD vadovams buvo kilęs sumanymas parašydinti Raseinių krašto medžioklės bei žūklės istoriją. Tokiai užduočiai buvau įkalbėtas aš, matyt, kad ataugtų ir pasišiauštų mano bevaizdžiai plaukai… Kai apie šį pageidavimą prasitariau Lietuvių kalbos draugijos buvusiam pirmininkui kalbininkui dr. doc. Aldonui Pupkiui, jis mane iškart suniekino: „Publicistika – tai žurnalistika. O jūs gi kūrėjas! Nebegadink plunksnos! Jūs gi – rašytojas, tik žodinga beletristika jus puošia!“

 

Tačiau persigalvojau… Ateis žiema, įprastas rašymo metas, kaip toje „Duokim garo“ laidos dainoje: „Tai gerai, tai gerai – trumpos dienos, ilgi vakarai!“. Nei romano, nei apysakos, žinoma, nebeįveikčiau, bet apsakymas  tikriausiai pasiduotų!

Vėl prisiminiau medžiotojų pageidavimą. Žinoma, ne tokios apimties, kokią planavo anų metų RMŽD valdyba, pasikvietusi mane į posėdį. Šiandien toks uždavinys panašus į sunkiąją publicistiką, autorių nardinančią į nelengvai atkuriamą istoriją. Praeitis visada pilna baltų plėmų, skylių, užteptų lopų, ginčijamų dalykų. Ne specialistui geriau nuo jų toliau.

Užgaišdamas daugiau nei pusmetį, šių metų kovo gale knygos rinkinį, pavadintą „Kairę akį primerkus“, įteikiau „Gairių“ knygų leidyklai Vilniuje. Knygos antraštė turi paantraštę „O atmerkus – keturios  medžioklės ypatumų dalys“.

Pirmoji dalis vis dėlto istorinė. Mat Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija buvo įkurta 1920 metais – arba beveik prieš 100 metų! Tą savo knygą skiriu šiai datai priminti. O kada panašią organizaciją susikūrė raseiniškiai? Atsakyti į tą klausimą man padėjo Raseinių istorikas, Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkas Jonas Brigys. Jis, daug metų lankydamasis Lietuvos archyvuose, fotografavosi įvairiausius dokumentus apie Raseinių praeitį – kartu ir iš medžioklės srities. Kas mane domino, geranoriškai įrašė į kompaktinę plokštelę. Taip gavau bent šiek tiek trūkstamų duomenų iš tarpukario laikotarpio bei pirmojo pokario dešimtmečio. Juo arčiau mūsų dienų, tuo radosi daugiau lengvai pasiekiamų dokumentų, pagaliau pravertė galimybė remtis gyvaisiais liudininkais. Šitaip sudėliojau, žinoma, su neišvengiamomis properšomis, RMŽD ir jos asocijuoto nario – Padubysio medžiotojų būrelio – praeities apžvalgą.

Antroji knygos dalis – tai Padubysio būrelio medžioklių dienoraštis maždaug nuo 1980 metų iki 2015 metų pabaigos – per ištisus 35 metus. Raskite kitą tokį metraštininką! Įspūdžius užrašinėjau tik dėl savęs… Yra grynas atsitiktinumas, kad dalis dienoraščio tinka į knygą. Daugmaž iš 400 įrašų atrinkau gal šiek tiek daugiau negu 100… Tuo kietoji publicistika su šia dalimi buvo beveik išsemta.

Trečioji dalis skirta skaitytoją supažindinti su medžioklių tradicijomis bei medžiotojų pramogomis. Čia minkštoji publicistika glaudžiai susipynusi su beletristiniais kūriniais, tarp kurių pluoštas paradoksų, taip pat kino scenarijus, reportažas iš futbolo rungtynių ir kt. Jie vienu tarpu sudarė medžioklių pradėtuvių, atskirų medžiotojų pagerbtuvių, o ypač medžioklių sezonų pabaigtuvių turinį.

O ketvirtoji knygos dalis – tai tikrai grožinė kūryba medžioklės bei žūklės temomis. Trys apsakymai paimti iš 2003 m. mano knygos „Tik akimirkos“, o vienas – 2015 m. kūrinys.

Pastarųjų dviejų dalių pramoginis turinys yra lyg atsvara pirmajai ir antrajai dalims, kurios galbūt ištisai domins vien medžiotojus. Vadinasi, pusę knygos labiau skaitys medžiotojai, o antrąją pusę – medžiotojienės ir nemedžiotojai? Nuotraukas, žinoma, žiūrės visi.

Pats sau ir skaitytojams, rodos, išsiaiškinau, kodėl rašau… Tačiau rašymas yra darbas, protinis darbas, dėl to labiau alinantis, ypač pensininką. Darbingam žmogui įprastas dalykas per dieną aštuonias valandas dirbti, o likusį laiką įvairiai ilsėtis. Darbingo amžiaus menininkui didelių problemų net nekyla, kaip suderinti tiesioginį darbą dėl duonos su kūrybine veikla. Kiek kitaip tai išrodo pensininko gyvenime, nes kūrybinis darbas suryja visą jo laiką. Jis, minėto kirminėlio erzinamas ir kamuojamas, nebepajunta nei savaitgalių, nei švenčių…

Šiais laikais net mažojo pirštelio pakrutinimas turi būti atlyginamas, nes niekas nenori ir nedirba vien už ačiū. Menininko kūrinys – prekė, kuri įgyja vertę parduodama. Rašytojo darbas virsta preke, tik išėjus jo knygai, kuri, mano patirtimi, nuo 2011 metų perkama ypač vangiai, dėl to tenka riboti jų tiražus. Beje, beveik pusę knygos kainos sudaro platinimo firmų bei knygynų antkainiai, pajamų mokesčiai. Kas lieka – tai jau autoriaus honoraras, arba uždarbis, jei tą knygą kas nors nuperka… Kodėl tad rašau?!. Matyt, kad negraužtų tas nenuorama kirminėlis… Ačiū rėmėjams, kurių dėka išleistą knygą galiu ne tik parduoti, bet ir padovanoti, pirmiausia, žinoma, patiems rėmėjams, kūrybinį žodį vertinantiems žmonėms, bibliotekoms (pirmiausia Raseinių, tada savo kilmės vietų – Kretingos, Darbėnų ir Šukės). Bet smagu, sakysiu, gauti žinią, jog mano knyga nupirkta tolimuose Veisiejuose ar Varėnoje, Palangoje ar Kaune, Vilniaus „Baltų lankų“ ar „Pegaso“ knygynuose…

Naudojuosi proga viešų viešiausiai padėkoti visų vienuolikos mano knygų leidybos rėmėjams, kurių iš viso priskaičiuoju apie 60… Visas mano knygas nuoširdžiausiai ir dosniausiai nuo 2003 iki 2016 metų rėmė broliai a. a. Albinas (Raseinių Garbės pilietis) ir Julius Daugialos; prie 10 knygų leidybos prisidėjo Antanas Kačiušis, Rosvaldas Kunickas ir Raseinių savivaldybė (merai Edmundas Jonyla, Kęstutis Skamarakas, Petras Vežbavičius, mero pavaduotoja Gitana Rašimienė); prie 9 – Stanislovas Bartkus, Jordanas Kenstavičius, Saulius Matelis; prie 8 – Antanas Kilčauskas, Kęstutis Skamarakas; prie 7 – Alfonsas Dulkys, Edmundas Jonyla, Edmundas Kupšys, Alfredas Lionginas Masaitis, Romaldas Zubiela; prie 6 knygų leidybos prisidėjo Valdemaras Jacikas (išskirtinio dėmesio autoriui ir jo knygoms bei paramų rezultatams rėmėjas), taip pat Česlovas Kenstavičius, Birutė Žiūraitienė, „Naujo ryto“ redakcija (Stasys Stankus, Petras Vaičekauskas). Paskutiniąją knygą – „Kairę akį primerkus“ – dosniai rėmė rajono medžiotojų bendruomenė: Raseinių medžiotojų ir žvejų draugija (Antanas Kilčauskas), Padubysio medžiotojų būrelis (Nerijus Sutkevičius) ir būrys eilinių medžiotojų, nes pats knygos autorius – medžiotojas… Net 27 bičiuliai padėjo išleisti po vieną knygą, 10 – po dvi ir t. t. Visiems jiems esu ir būsiu nuoširdžiai dėkingas!

Džiugu, kad paskutinioji mano knyga „Kairę akį primerkus“ į potencialų pirkėją jau netrukus žvelgs iš Raseinių knygynų lentynų! O kur ji dar gali nukeliauti – kas žino? Sužinau paprastai po pusmečio, gal po metų, po dvejų, trejų, net ketverių, žodžiu, kai iš „Žiburio“ knygų platinimo firmos gaunu kvietimą užsukti dėl keleto eurų honoraro… Taigi rašau tikrai nebe dėl duonos… Ot, jei kas tą kirminėlį… Kas? Man rodos, jį gali prislopinti tik viena nebeišvengiama liga, kuri klinikų ar poliklinikų pacientų kortelėse net neįvardijama kaip liga, – tai senatvė, senystė, karšatis…

 

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI