Klebonui advokato nereikia

Klebonui advokato nereikia

3153
3
DALINTIS
Kada sugrįš į Nemakščių bažnyčią ramybė, santarvė ir pagarba?

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Klebonas Stasys Šlepavičius: „Sutana – tai mano uniforma, kuri paslepia ir mano įnagį, ir „šnapsą“ kišenėj“.
Klebonas Stasys Šlepavičius: „Sutana – tai mano uniforma, kuri paslepia ir mano įnagį, ir „šnapsą“ kišenėj“.

Sakoma, sunku būti prokuroru, advokatu – lengviau. Dar sako: neteiski ir teisiamas nebūsi. Sako, ir pats didžiausias nusikaltėlis turi teisę į advokatą. Sako, bet kartais neišeina šitaip ir gana. Nerašė mūsų „Naujas rytas“ apie Nemakščių klebono ir parapijiečių konfliktą ir rašyti nežadėjo, bet po publikacijų kituose rajoniniuose laikraščiuose apie klebono išdaigas su „degančiu namu ir lavono kvapu“ gavome daug skambučių ir laiškelių su prašymais, tiesiog ne su prašymais, o su reikalavimais išsiaiškinti situaciją ir informuoti gyventojus. Pasak mums paskambinusios Kotrynos, ji netiki, jog ten, Nemakščiuose, viskas yra taip, kaip rašo laikraščiai, netiki, kad klebonas girtauja, todėl jos prašymas: „būkit žmonės, nuvažiuokit, sužinokit, na, tiesiog pabūkite klebono advokate, žinau, esate tikinti, tad viską teisingai aprašysite“, mane tiesiog  įpareigojo. Na, kaip manote, kas gali geriau ir teisingiau visą situaciją apsakyti, jei ne pats klebonas Stasys Šlepavičius. Ką gi, į ratus ir į Nemakščius!

Šventorių sutvarkęs, klebonas į atminimo lentą save pirmu numeriu užsirašė.
Šventorių sutvarkęs, klebonas į atminimo lentą save pirmu numeriu užsirašė.

Mandagus klebonas: Pakeliui į Nemakščius, skambinu Nemakščių parapijos klebonui, norėdama susitarti dėl susitikimo, kurio metu tikiuosi pabendrauti su dvasininku ir išklausyti  kaltinamąją pusę, galbūt klebonas duos ir kitų parapijiečių, esančių klebono barikadų pusėje, kontaktus. Klebonas atsiliepia ir aš bandau paaiškinti, kad šiuo metu esu neutralus asmuo, bandantis visapusiškai išsiaiškinti situaciją be reikalo nieko neapkaltinant… Deja, kai klebonas išgirdo apie neutralitetą, padėkojo ir pabaigė pokalbį. Na, ką gi, jau žirgeliai pabalnoti, tad nieko kito nelieka, kaip pasiekti kelionės tikslą – Nemakščius ir pabandyti pakalbinti vietinius gyventojus iš abiejų barikadų pusių. Nesvarbu, kad klebonui advokato nereikia. Jo reikia man.

Močiutė Onutė: Pirmasis žmogus, kuris pasitinka mane Nemakščiuose prie „blusturgio“ – pagyvenusi moterėlė, prisistačiusi Onute ir bandžiusi pabėgti, kai pradėjau pokalbį apie kunigą Stasį Šlepavičių, bet mano įkyrumo dėka vis dėlto sutikusi keliais žodžiais paadvokatauti: „Kam čia kalbėti ir vėl viską iš numirusių kelti, buvo, praėjo ir gana. Lengva klebonėlį smerkti tiems, kas mašinas ar vaikus turi: gali patys nuvažiuoti ar vaikai nuveš į Stulgių bažnytėlę. O ką daryti mums, senėms, kurios nei sveikatos, nei mašinų turi, kad į kitą bažnyčią nuvažiuotų? Tenka priimti tokį kunigą, koks yra, ir tiek: juk visą amžių pripratęs kiekvieną sekmadienį eiti bažnyčią – negali staiga vieną dieną imti ir nustoti“. O kai paprašau apie kleboną pasakyti ką nors gero, moteris ilgai galvojusi prataria: „Na gal kad šventorių ėmėsi tvarkyti, bet ir tai save į lentą pirmu numeriu užsirašė. Tiesa, dar Lurdą tvarkė“, – sako moteris ir pasiskubina atsisveikinti.

Sąžinės tyla padaro nepasiekiamu

Sakoma, tais momentais, kai melsdamiesi tampame turistais, mintyse keliaujančiais po beribį minčių bei vaizdinių pasaulį ir esančiais labai toli nuo tik lūpomis tariamų maldos žodžių, mūsų sielą ir sąžinę apima letargo miegas. Kol toks miegas neapėmė, bandau vis dar ieškoti žmonių, turinčių ką nors gero pasakyti apie savo kleboną. Jonu prisistatęs ir griežtai fotografuotis atsakęs nemakštiškis sako: „Klebonas ne vienam yra pasakęs, kad visi, prieštaraujantys jam, nebus laidojami su bažnyčia, o man jau 8-ta dešimtis prasidėjo, tai kur dėsies. Negaišk, ponia, niekas čia neadvokataus klebonui, o ir teisybę ne visi pasakys, nes piktas mūsų klebonas, kerštingas, o ir ydomis apdovanotas turbūt visomis, kokias tik gali turėti žmogus. Ne kunigas jis ir nieko kunigiško jame nėra. Gal verslininkas, bet ir tai su reketininko prigimtimi“.

Na ką gi, keliauju pas tuos, kurie gal ir nebus klebono advokatais, bet ir jo keršto nebijo, nes jau yra patyrę ir juodo, ir balto, nebelaiko Nemakščių klebono savo klebonu, o jų parapija – Stulgiai, o tenykštis klebonas – jų klebonas.

Marytė Zakarienė: „Kai sąžinė tyli, nepadės nei armotos“.
Marytė Zakarienė: „Kai sąžinė tyli, nepadės nei armotos“.

Marytė Zakarienė: „Nežinau, jei man kas nors būtų prie kokius dešimt metų pasakęs, kad gali sutikti kunigą, kuris apsirengęs kunigiška sutana gali girtas pakiemiais griuvinėti ir gulinėti, kuris nenulaiko rankų ir gali grabinėtis moteriai už krūtų ar klubų, būčiau gal tokiam tikrai trenkusi už nesąmonių pliauškimą. Dabar visa tai vyksta mūsų, nemakštiškių, akyse, tame tarpe ir vaikų bei paauglių, ir niekam dėl to širdies neskauda. Neinu į Nemakščių bažnyčią, nes man šlykštu, kad taip nei savęs, nei kunigo luomo, nei žmonių negerbiantis žmogus gali dalinti Komuniją, skelbti tiesas, kurios nieko bendro su juo pačiu neturi. Ne kunigas jis, tikrai ne kunigas. Jau greičiau verslininkas, turintis hipnozės galią, kaip čigonas koks. Juk apmulkino ne vieną moterėlę, kurios jam testamentu net turtą užrašė, ypatingai moka su bevaikėmis, giminių neturinčiomis, bet ilgesnį eurą ar trobą turinčiomis saldžiai suokti. Išvaikė jis mūsų bažnyčios chorą, suskaldė ir supriešino bendruomenę, nežinia, kada vėl viskas sustos į savo vietas. O gal ir nesustos – juk aukštieji bažnyčios vadovai visiškai nieko nesiima, nors jiems prirašyta tiek ir tiek laiškų, buvo nuvykta kalbėtis, bet neišėjo normalios kalbos, negavome atsakymo nei į vieną klausimą. Juk kai sąžinė tyli, nepadės nei armotos“.

Algimantas Verpečinskas: „Svarbu, kad tikėjimas būtų, o bažnyčią susirasime, tikriau, jau susiradome“.
Algimantas Verpečinskas: „Svarbu, kad tikėjimas būtų, o bažnyčią susirasime, tikriau, jau susiradome“.

Algimantas Verpečinskas: „Nebus čia klebonui advokatų, tikrai nebus, juk buvęs bažnyčios choras jam – sektantai, nes buvome supratę ir pripratę vieni su kitais. Bažnyčioje elgiasi kaip privačiame biznyje: kiek nori, tiek ima už laidotuves, mišias ar krikštynas, kada nori, tada krikštija. Va, reikėjo giminaitės anūką pakrikštyti, tai kunigas pasakė, kad kitaip negali: arba ryte 7 valandą arba vakare 9-tą. Visiškai nesiskaito nei su bendruomene, nei su eiliniais žmonėmis. Jam sąmonę jau aptemdė degtinė, pinigai ir moterys. Žinoma, neteisk ir nebūsi teisiamas, bet pagal tą logiką – visi turėtume vaikščioti užsimerkę, nieko nematyti ir negirdėti. Gal kas taip ir gali, bet aš – negaliu. Todėl buvau ir pas vyskupą nuvykęs, ir laiškų daugybę prirašėm, bet jokios reakcijos, todėl niekaip nesuprantu: visas pasaulis bando atsiverti vieni kitiems, net popiežius nusidėjėliams kojas plauna, o čia vaikšto arba šlitinėja girtas ir pasipūtęs kaip povas kunigas ir jam į visus nusispjaut. Aš jau beveik netikiu, kad kas nors pasikeis, kol vyskupijai vadovaus dabartinis vyskupas, nes nerūpi jam eilinė kaimo bažnyčia ir jos žmonės. Nors, iš kitos pusės, svarbu, kad tikėjimas būtų, o bažnyčią susirasime, tikriau, jau susiradome. Nors ant dūšios tikrai negera – turime tokią gražią ir didelę bažnyčią, o jaučiamės kaip svetimi. Paklausytumėte, kokia kunigo šnekta. Kažkada jam sakėme, kad nevaikščiotų išgėręs ar girtas su sutana, kad nusivilktų eidamas kalėdoti ar velykauti, nes negražu kažkaip, juk visada grįžta girtas, be to, ir apie moteriškes dažnai pasigrabinėja. Nepatogu kažkaip su kunigišku rūbu.

Žinot, ką jis pasakė: „Kas čia nepatogaus ir ko man bijoti. Sutana – tai mano uniforma, kuri paslepia ir mano įnagį, ir „šnapsą“ kišenėj. Ką turėčiau kelnėse, visi pamatytų, o kas po sutana, niekas nemato“.

Janina Gliaudienė: „Man jau perskaudėjo ir pergėlė, kai kunigas įžeidė mane ir visą giminę, neleidęs skambinti varpais per mano mamos laidotuves, paaiškindamas, kad varpų skambesys tik išrinktiesiems. Jau pergėlė ir nebenoriu nieko nei kelti, nei prisiminti. Na, o Šlepavičius – dykas, jaunas, stiprus kaip eržilas ir turtingas. Jam tik panos, pinigai ir degtinė. Ne kunigas jis ir niekada juo nebuvo, nes kunigystė – tai sielos pašaukimas, o čia tik tarnystė kūnui ir tiek. Gaila tik, kad visa tai mato vaikai ir paaugliai, ir dar labiau gaila, kad to nemato Vyskupas. Sakote, neradote, kas palaikytų kleboną? Ne ten ieškojote, nes yra būrelis kleboną palaikančių, kartu baliukus organizuojančių, yra ir žmonių, kurie tyli, nes neturi kitos išeities: iki kitų bažnyčių tolokai, jei neturi transporto ar kas nuvežtų, tenka eiti į savo – Nemakščių bažnyčią, kur gali išgirsti per laidotuves giesmę „Gul šiandieną jau ant šieno…“ ir pan., kur kunigas laksto su aukų lėkštele prieš pamaldas. Na, maždaug – susimokėk už įėjimą. Bjauru ir tiek, ką čia daugiau ir pridursi“.

Genutė Laurinaitienė: „Labai pabrango klebono patarnavimai: laidotuvės apie 200 eurų, sudėtinės Mišios – 20 eurų ir t. t. Gaila kunigo išvyto vargonininko Remigijaus Laugalio, kuriam giedant bažnyčioje, išaugo kelios nemakštiškių kartos, gaila, kad bažnyčia tampa šaltu, žmonių nelankomu mauzoliejumi, gaila sukiršintų, supriešintų žmonių, gaila Vyskupijos aklumo, gaila ir pačių savęs: turime bažnyčią, bet neturime tikinčio kunigo, turime daug tikrų tikinčiųjų, bet esame priversti pakęsti kunigą, kuris žemina ne tik save, tikėjimą, bet ir visą bažnyčią. Juk gali neiti į bažnyčią, jei nenori matyti kunigo, bet negali apsijuosti akmenine tvora ir nematyti, kai tas žmogus aktyviai demonstruojasi miestelyje“.

Tikrai, nenorėjau nei teisti, nei kaltinti, gal tik truputėlį sušvelninti įtampą, bandant išgirsti abi barikadų puses, o gal net turėjau slaptą viltį – padėti  klebonui viešai atsiprašyti visų, kas jaučiasi jo įskaudintas, įžeistas ar apjuodintas. Deja, lieka tik tikėtis, kad tikrai kiekvienam žmogui didžiausias egzaminatorius ir advokatas – pats gyvenimas, tame tarpe ir Nemakščių klebonui Stasiui Šlepavičiui. Tik gyvenimui gali atsakyti prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą, gaila tik, jei tavo gyvenimas sunkiais vikšrais traiško kitų  gyvenimus, o tu to nematai…

Mielieji, primenu, jog laukiame Jūsų pilietiško požiūrio į mūsų gyvenime vykstančius procesus ir kviečiame nelikti abejingais: komentuoti, perspėti, dalintis mintimis, pastebėjimais, informuoti mus el. p. stanislava@naujasrytas.lt, skambinti tel. 8 652 82 653.

Nepasisekė man surasti Nemakščiuose klebono advokatų, bet jei tokių atsirastų – prašau rašyti, skambinti, išsakyti savo mintis, o mes jas tikrai paskelbsime ateinančios „Savaitės temos atgarsiuose“.

Dėkojame Jums už bendradarbiavimą.

Komentarai

komentarų

3 KOMENTARAI

  1. Labai patiko Srovėse senutės, ant bažnyčios laiptų, kunigo gynimas.
    Mes nuo savo praeities niekur nepabėgsim, todėl šia proga reiketų prisiminti, ką toji pati kunigo gynėja gynė, kol dar buvo pilna jėgų ir dirbo mokytoja. Visi nemakštiškiai puikiai prisimena jos ankstesnį požiūrį į bažnyčią, į tikintį jaunimą. O paskui, atsivertė, net tikybos mokytoja tapo. O dabar pasidarė kunigo gynėja. Bet net ir ji nepaneigė to, kad kunigas girtauja. Tik gėrimą pateisina. Bet visi žinom kaip elgiasi išgėrę žmonės. Ne išimtis ir kunigas, tik tada vaizdelis gali būti dar liūdnesnis. Visą šią situaciją žino ne tik vietiniai, bet ir aplinkinių seniūnijų gyventojai. Kodėl labai daug nemaštiškių, važiuoja melstis į aplinkines bažnyčias, turėdami tokią puikią, naują bažnyčią?

  2. Kaip bebūtų gaila, bet viskas kas parašyta yra tiesa. Kodėl bažnyčios hierarchai, laikydami tokį kunigą, leidžia šitaip tyčiotis iš bažnyčios, iš tikėjimo?

KOMENTUOTI