Teatras – gyvenimo veidrodis

Teatras – gyvenimo veidrodis

1460
2
DALINTIS
Raseinių teatro magai.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ

Kultūra yra kaip gyvybė, kurios palaikymo ir globos negalima atidėti nė akimirkai, kaip negalima atidėti pavasarį sėjos ar rudenį derliaus dorojimo“, – filosofas Vaclovas Bagdonavičius.

Pasaulinės kultūros diena jau dešimtą kartą švenčiama Lietuvoje ir keliama Taikos vėliava Pasaulinės kultūros dienos simbolis.

Šia proga sveikiname visus Raseinių rajono kultūros žmones, puoselėjančius mūsų savastį, saugančius ir pildančius mūsų rajono kultūros lobynus, ir linkime, kad šią dieną būtų pakelta ne vien faktinė, bet ir tikroji širdies Taikos vėliava, kurios baltame fone žaižaruojantis rubino spalvos žiedas ir juosiantis tris rubino spalvos skritulius baltame fone skelbia: Taika amžinybės rate – tai tikėjimas, ramybė, sutarimas, kurie taip reikalingi šiandieniniame neramiame pasaulyje tarp žmonių, kartų, valdžios, religijų ir tautų.

Manau, kad ši diena – puikiausia proga akimirkai pasinerti į magišką kultūros židinį – Raseinių mėgėjų teatro pasaulį, pavaikščioti jo istorijos labirintais, pamatyti, išgirsti ir paliesti jo Kūrėjus.

Raseinių teatro vardas – Braižas

Manau, kad apie teatro spektaklius rašyti nereikia, reikia tiesiog juos žiūrėti, mėgautis, panirti į jo veikėjų gyvenimus ir jais gyventi. Rašyti reikia apie žmones, stovinčius prieš gyvenimo veidrodį, aktorius, kurie parodo mus ir tokius, kokiais nenorime būti, ir tokius, kokiais esame, ir tokius, kokiais svajojame būti. Per ilgą teatro istoriją turbūt nesuskaičiuotume nei aktorių, kurie čia vaidino, nei žiūrovų, kuriuos jie džiugino, bet vieną teatro žmonės išlaikė nuo pat teatro gimimo dienos: įgyvendinti beprotiškiausias svajones, išliejant devyniasdešimt devynis lašus prakaito ir laikydamiesi vienos, bet pačios didžiausios idėjos, kad tai, kas sumanyta, bus padaryta. Taip, šis teatras, šie žmonės turi savo braižą, žino ir prakaito, ir fantastiškų svajonių skonį, todėl nuo 2016 m. kovo 31 d. jų vardas – Raseinių kultūros centro mėgėjų teatras „Braižas“. Praėjusią savaitę švęsdami teatro šventę ir vardynas, raseiniškiai, pasikvietę ne tik buvusius ir esamus teatro režisierius, aktorius, bet ir Kauno pantomimos teatro aktorius bei muzikos grupę „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, miesto ir rajono žmonėms padovanojo nepamirštamą šventę. Nes teatras – veidrodis – neapdulksta tik tada, kai kažkas į jį žiūri, o žiūrinčių ir dalyvaujančių šventėje ir vardynose pakako: juk svarbu ne kiekybė, o kokybė.

Nors salės sienos neplyšo nuo žiūrovų gausos, bet čia atėjo tie, kurie tikrai neabejingi teatro menui.
Nors salės sienos neplyšo nuo žiūrovų gausos, bet čia atėjo tie, kurie tikrai neabejingi teatro menui.

Apie tai, kas jiems yra teatras, kokios įsiminė įdomiausios akimirkos iš jo gyvenimo ir kokių laikosi tradicijų prieš išeinant į sceną, pasakoja Raseinių rajono kultūros centro mėgėjų teatro „Braižas“ aktoriai ir režisierė.

Laimonas Stoškus: „Man teatras nesibaigiantis nuotykis ir raktas į veiksmą tai noras kažką bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas bus. Tas pats spektaklis, vaidinamas antrą, trečią ir dešimtą kartą, kiekvieną sykį būna kitoks ir naujas. Įdomiausios ir bene labiausiai įsiminė akimirkos, pradėjus repetuoti K. Donelaičio „Metų“ „Žiemos rūpesčius“. Pradžioje man visa tai atrodė kaip kažkokia neįmanoma misija, kuri vėliau įgavo kontūrus, veiksmą, vaizdą ir tapo kūnu. Man tai buvo vienas įdomiausių projektu, manau ne tik man vienam, bet visiems mūsų aktoriams ir žiūrovams. Tai net ne akimirka, bet visas spektaklis nuo pat jo kūrybos pradžios iki pat galo. Prieš išeidamas į sceną jokių tradicijų ar nuostatų neturiu einu ten ir gyvenu“.

Pagerbti buvę ir esami teatro aktoriai.
Pagerbti buvę ir esami teatro aktoriai.
P1180867
Pagerbti buvę ir esami teatro aktoriai.

 

Edgaras Juška: Teatras – mano gyvenimo labai svarbi dalis, kuri turėjo įtakos mano specialybės ir profesijos pasirinkimui, nes šis meno žanras glaudžiai susijęs su scena, muzika, kalba, menu ir kultūra. Teatras – tai žmonės, kurie yra man brangūs ir davė daug gerų pamokų bei emocijų. Teatras – tai saviraiška, tobulėjimas, mokymasis ir komunikacija. Teatras – tai atsakomybė ir pareiga prieš žiūrovą, gėrio, meilės, gražiausių vertybių perteikimas žmonėms. Teatras neturi ribų, štampų, stereotipų, dogmų, kurios žmogų suriša ar įspraudžia į tam tikrus rėmus. Jis atveria netradicines erdves, suteikia galimybes dar labiau pažinti pasaulį, jo istoriją, kultūrines vertybes, sutikti tuos žmones, iš kurių gali daug ko pasimokyti. Be jokios abejonės, išvykos, sutikti žmonės, jų įvertinimai, aplodismentai, suteikti apdovanojimai pakylėja aukštai dvasine prasme, leidžia išsikelti naujus iššūkius, „priverčia“ kelti teatro veiklos kartelę aukštyn. Reikėtų daugybės popieriaus lapų, kad sutalpinčiau įsimintiniausias akimirkas iš teatro gyvenimo, bet vienos ar kitos išskirtinės neturiu, nes viskas buvo ir yra brangu, svaru, savita, unikalu.

Tradicijos – kolektyvo narių gimtadieniai, bendras aktorių ir režisierių šūkis prieš pasirodymą scenoj, veiklos produkto, rezultato išieškojimas, ėjimas sunkesniu keliu, įdomesnio repertuaro pasirinkimas, taiklus vaidmenų pasiskirstymas, solidus ir stiprus spektaklis – tai svarbios tendencijos ir akcentai, kurių metai iš metų laikomės ir jais tikime“.

Renata Lauraitytė, dailininkė scenografė: „Man teatras – visų menų sintezė, o įsimintiniausia – mano kaip aktorės debiutas: begalė jausmų prieš išeinant į sceną ir pasitenkinimas, kai išgirsti aplodismentus, kai net nesitiki, kad tu tai padarei“.

Pagrindinės Raseinių mėgėjų teatro „Braižas“ moterys: scenografė Renata Lauraitytė, Raseinių kultūros centro renginių režisierė ir teatro aktorė Laimona Liauškienė, režisierė Jolanta Šimaitienė ir buvusi režisierė Albina Damašauskienė.
Pagrindinės Raseinių mėgėjų teatro „Braižas“ moterys: scenografė Renata Lauraitytė, Raseinių kultūros centro renginių režisierė ir teatro aktorė Laimona Liauškienė, režisierė Jolanta Šimaitienė ir buvusi režisierė Albina Damašauskienė.

Albinas Stakauskas: „Teatras man yra viena iš galimybių būti laisvam, būti kažkuo kitu, išreikšti save kitokį, pažinti save kitokį… Tai tam tikras savęs pažinimo instrumentas. Kartu tai vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų ir prakeiksmų. Tai ir meilė, ir atsidavimas, ir kryželis. Be abejonės, būti scenoje, jausti publikos alsavimą, jos reagavimą yra ypatinga – žodžiais to nenusakysi… Mano gyvenime vienu metu scena tapo dideliu išbandymu. Po patirtos ligos man pradėjo drebėti rankos. Teko įdėti daug pastangų, persilaužti, o kolegos man padėjo sugrįžti į teatrą ir kartu į gyvenimą… Turiu puikius partnerius, nuostabią vadovę. Tai tokie žmonės, su kuriais, kaip sakoma, galėčiau eiti į žvalgybą. Taigi toks tas mūsų teatras… Galėčiau apie jį prirašyti pilną laikraščio puslapį ir vis vien būtų pasakyta labai mažai.

Vienoje spektaklio „Pabudimas“ scenoje gerdamas gėrimą įtraukiau vandenį į plaučius ir paspringau. Nežinau, kokios antgamtinės jėgos man padėjo, bet aš atsikosėjęs kalbėjau toliau. Gyvenime taip lengvai tikrai nebūtų pavykę… Po spektaklio daugelis sutiktų žmonių sakė: „Kaip tu natūraliai suvaidinai tą paspringusį…“. Na, pavyzdys kad ir iš paskutinio suvaidinto spektaklio „Keturiese vidurnaktį“. Su kolega Edgaru Juška esame seni draugai, todėl scenoje improvizuojame lengvai. Vienu metu neplanuotai susikibę pradėjome šokti. To nebuvo scenarijuje. Tuomet jis ir sako: „Jūs puikiai šokate“. Aš atsakau: „Jūs pirmas, kuris man taip pasakėte“. Žiūrovai juokiasi, mums taip pat linksma. Dviejų vienodų spektaklių niekada nebūna. Kiekviename yra nemažai improvizacijų.

Prieš išeidami į sceną visi susikimbame rankomis kaip krepšininkai prieš varžybas. Tai – tradicija. Na o aš asmeniškai stengiuosi negalvoti apie išėjimą. Juokauju, pokštauju, „traukiu per dantį“ kitus – tai padeda užsimiršti. Mane veikia jaudulys kaip ir kiekvieną artistą. Profesionalius aktorius jis taip pat veikia. Melas, jei kažkas sako, kad jis neegzistuoja. Jeigu jaudulys neveiktų, tuomet žmogus vaidintų kaip robotas. Turi būti adrenalino. Tačiau jaudulys paprastai veikia iki tol, kol reikia išeiti. Kai pradedi vaidinti, tuomet jau įsijauti į personažą ir jis dingsta“.

Laimona Liauškienė: Teatras tai kaip virusas, kartą juo užsikrėtęs, visuomet jam išliksi neabejingas. Gyvenimas scenoje padeda atskleisti tikro gyvenimo ypatumus: dramas, komedijas, žmonių charakterius, žmogiškuosius santykius. Jų pateikimas scenoje, naudojant tam tikras menines formas, sudaro galimybę žiūrovui pažvelgti į visą tai kitomis akimis. Kai žiūrovas teatre verkia, verkia dėl savęs, o kai juokiasi, tai juokiasi taip pat iš savęs ir liūdi dėl savęs…

Įdomiausios ir labiausiai įsiminusios akimirkos iš teatro gyvenimo tai buvimas kartu, bendras darbo procesas, kelionės. Tiesiog bendrystė.

Laikausi tradicijos prieš išeidama į sceną visada sukalbu trumpą maldelę“.

Režisierė Jolanta Šimaitienė: „Teatras – tai kūryba, ieškojimai, savęs ir aplinkinių pažinimas, bendravimas, saviraiška. Teatre žmonės atranda savybių ir gebėjimų, kurie leidžia tobulėti ir augti.

Įdomiausios ir labiausiai įsiminusios akimirkos iš teatro gyvenimo – tai premjeros, dalyvavimas įvairiuose projektuose ir festivaliuose, dalyvavimas Dainų šventėje. Jaudina ir žavi aktorių emociniai išgyvenimai prieš spektaklį ir po jo, žiūrovų dėmesys ir palaikymas. Mes, teatro trupė, vasarą važiuojame prie jūros, organizuojame kultūrines-pažintines išvykas, minime aktorių gimtadienius“.

Mielieji, ruošdama šį straipsnį, norėjau ne tik pakalbinti tikruosius teatro artojus, bet ir Jums priminti ilgą ir garbingą – 120 metų Raseinių mėgėjų teatro istoriją… Deja, laikraštis ne guminis, todėl teatro istorijos pamokėlės šiandien nebus… Skaitykite kitame „Naujo ryto“ numeryje.

Beveik kiekviename kultūriniame renginyje gali sutikti Reginą Petreikienę ir Česlovą Kenstavičių.
Beveik kiekviename kultūriniame renginyje gali sutikti Reginą Petreikienę ir Česlovą Kenstavičių.

Komentarai

komentarų

2 KOMENTARAI

KOMENTUOTI