Apie tiesiogiai rinktų merų galias: tarp norų ir realybės

Apie tiesiogiai rinktų merų galias: tarp norų ir realybės

889
0
DALINTIS

LR Seimo narys Remigijus Ačas


Dabartinį Raseinių merą ir valdžios netekusius „darbiečius“ šlovinančioje spaudoje nesiliauja raudos ir paieškos kaltų, išdrįsusių pakeisti politinių jėgų pusiausvyrą savivaldybės Taryboje. Virkaujama ir dėl to, kad neva naujoji dauguma nepaiso rinkėjų valios, trukdo Merui dirbti ir siekia jį paversti „kišeniniu“. Kad situacija skaitytojams atrodytų dramatiškesnė, dabartinis Meras Tarybos įkaitu vadinamas. Ypač akcentuojamas faktas, jog Meras išrinktas tiesiogiai, suprask, jis – ypatingas.

Nesiimu spręsti, ar skaitytojai klaidinami dėl autorių nežinojimo, neišmanymo, o gal net specialiai, siekiant gailestį dabartiniu Meru sukelti. Tačiau nuolatinis dezinformacijos srautas įpareigoja mane paaiškinti gyventojams apie tiesiogiai išrinktus merus, jų galias ir dažnai nepagrįstas gyventojų viltis, kuriomis bando manipuliuoti nesąžiningi politikai.

Noriu priminti, kad idėja rinkti merus tiesiogiai visuomenės, politikų tarpe sklandė jau gerą dešimtmetį. Visi sutarė dėl vieno – jei vietos bendruomenėms bus suteikta teisė merus rinkti tiesiogiai, demokratijos bus daugiau. Kitaip tariant, didės gyventojų pasitikėjimas tiesiogiai išrinktu meru, gyventojai bus aktyviau įtraukiami į gimto krašto reikalų tvarkymą, sprendimai savivaldybėje bus priimami greičiau ir efektyviau. Galiausiai rinkėjams taps aišku, už ką atsakingas tiesiogiai išrinktas meras, o už ką taryba, kuri, beje, taip pat renkama tiesiogiai. O šioje vietoje prasidėjo diskusija, kaip sukurti mechanizmus, kad tokia sistema, kuriai pritaria absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, realiai veiktų.

Politikai, politologai, teisininkai, kiti visuomenės veikėjai kėlė nemažai klausimų – ar, įtvirtinus tiesioginius merų rinkimus, tačiau iš esmės nepakeitus vietos valdžios sąrangos, apibrėžtos Konstitucijoje, nebus sukurta iliuzija, kad tiesiogiai išrinktas meras yra aukščiausia vietinė valdžia – vienasmenis valdovas? Iliuzija, kad tik jis turi vietos bendruomenės mandatą, o savivaldybės taryba jam neturi trukdyti veikti? Seime svarstant tiesioginių merų rinkimų modelius kilo ir daugiau klausimų – koks bus tiesiogiai išrinkto mero santykis su aukščiausia vietos valdžia – savivaldybės taryba? Ar tiesiogiai išrinktas, tačiau politinės daugumos palaikymo taryboje neturintis (arba netekęs) meras gebės bendradarbiauti (o ne „politinius raumenis“ demonstruoti) su tarybos dauguma ir telkti ją bendram darbui? Buvo diskutuojama ir dėl to, ar tiesioginių merų rinkimų modelis gali būti įtvirtintas įstatyme, ar būtina keisti Konstituciją. Nuspręsta daryti atitinkamas pataisas Konstitucijoje.

Dar 2011 m. pabaigoje net 100 Seimo narių grupė įregistravo Konstitucijos pataisų projektą. Šiuo projektu Seimo nariai pasiūlė nustatyti, kad merai būtų renkami tiesiogiai, jie būtų savivaldybės vykdomoji institucija, atskaitinga atitinkamo rajono gyventojams ir savivaldybės tarybai, kuri, pagal Konstituciją, yra atstovaujamoji institucija. Kad būtų paprasčiau suvokti esmę, palyginimui pasakysiu, jog šis modelis panašus į nacionalinės valdžios sistemą – Seimas yra atstovaujamoji institucija, Vyriausybė – vykdomoji institucija, t. y. įgyvendina ir vykdo tuos įstatymus, kuriuos priima Seimas, tvarko krašto reikalus ir kt. Taigi, pritarus šiam modeliui, tiesiogiai išrinktas meras būtų tapęs visos savivaldybės administracijos vadovu, kuris įgyvendina įstatymus ir tarybos priimtus sprendimus bei yra atskaitingas tarybai ir miesto ar rajono bendruomenei. Tačiau tuo metu Premjero A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė nepritarė tokiam pasiūlymui. Remdamasi Konstitucinio Teismo išvadomis, Vyriausybė nurodė, jog įtvirtinus tokį modelį, kai tiesiogiai išrinktas meras tampa atskaitingas ne tik jį rinkusiems gyventojams, bet ir tarybai, daugelis žmonių lūkesčių, susijusiu su tiesiogiai išrinktu savivaldybės meru, gali likti neįgyvendinti, nes savivaldybės meras, kaip vykdomoji institucija, negalės priimti sprendimų dėl esminių savivaldybės problemų. O tai lems gyventojų nusivylimą tiesiogiai išrinktų merų veikla ir sukompromituos pačią tiesioginių merų rinkimų idėją.

Sukritikavusi Seimo narių parengtą projektą, Vyriausybė pasiūlė Seimui pritarti kitokiam tiesioginių merų rinkimų modeliui. Pagal šį modelį tiesiogiai išrinktas meras būtų priskirtas atstovaujamajai institucijai (kaip ir taryba), jis būtų savivaldybės tarybos narys ir jos pirmininkas, organizuojantis savivaldybės tarybos darbą, ir savivaldybės vadovas. Projekto rengėjai manė, jog tokiu atveju savivaldybės merui bus suteikti papildomi įgaliojimai, dalį jų „atimant“ iš tarybos, o tai didins merų atsakomybę sprendžiant esmines savivaldybių problemas. Kitaip tariant, buvo siūloma tiesiogiai išrinktiems merams suteikti realius įstatyminius įrankius, kurie leistų jiems įgyvendinti gyventojams prieš rinkimus duotus pažadus.

Deja, bet Seimas nei vieno iš šių Konstitucijos keitimo projektų nepriėmė, o nusprendė problemą išspręsti paprasčiau – pakeisti Vietos savivaldos įstatymą, o atitinkamas Konstitucijos nuostatas palikti neliestas. Čia, matyt, labiausiai tinkamas posakis: norėjo kaip geriau, o išėjo – kaip visada.

Taigi pažvelkim kas iš to išėjo. Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Paprastai šnekant, Konstitucijoje teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Konstituciją ir įstatymus yra suteikiama būtent savivaldybių taryboms. Apie merus ten nerasite nei žodžio.

Tuo tarpu Seimo priimtomis Vietos savivaldos įstatymo pataisomis jau įtvirtinta, kad savivaldybės taryba yra savivaldybės atstovaujamoji institucija, kuriai vadovauja tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras, kuris yra ir savivaldybės vadovas. Tai reiškia, kad tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – meras yra prilyginamas visai savivaldybės atstovaujamai institucijai – savivaldybės tarybai, vienintelei institucijai, turinčiai vietos valdžios statusą! Be to, tiesiogiai išrinktam savivaldybės merui priskirtos funkcijos, iki tol priklausiusios savivaldybės tarybos kompetencijai. Vadinasi, tokiu būdu Seimas įstatyme įtvirtino vienasmenę vietos savivaldos instituciją – savivaldybės merą, nors tokia institucija Konstitucijoje nenumatyta. Kitaip tariant, tikslas įtvirtinti gyventojų teisę tiesiogiai rinkti merus tapo svarbesniu, nei būtinybė padaryti taip, kad tiesiogiai išrinktas meras turėtų realias galias priimti tuos sprendimus, kurių tikisi jį rinkusi bendruomenė. Toks reguliavimas anksčiau ar vėliau turėjo duoti „vaisių“.

Pirmieji, švelniai tariant, „šleivo“ teisinio reguliavimo vaisiai sunoko Raseinių valdžios rūmuose. Situacija Raseinių savivaldybėje puikiai iliustruoja tas problemas, kurios buvo užprogramuotos dabar galiojančiame tiesioginių merų rinkimų modelyje.

Meras A. Gricius mano, jog tai, kad jis išrinktas tiesiogiai, leidžia jam nurodinėti Tarybai, nepaisyti jos daugumos valios, trukdyti įgyvendinti Tarybos kompetenciją, bandyti perimti ją ir pan. Taryba taip nemano, todėl konfliktas garantuotas. Na pavyzdžiui. Naujoji Tarybos dauguma nusprendė atleisti iš pareigų prastai dirbusius ir Tarybos politinį pasitikėjimą praradusius administracijos direktorių A. Mielinį ir vicemerę G. Rašimienę. Meras A. Gricius tam ilgai priešinosi, visaip trukdė. Dabar keršija Tarybai – atsisako teikti Tarybai jos pasitikėjimą turinčią administracijos direktoriaus kandidatūrą. Taryba atgal – pradeda Mero pareigų netekimo procedūrą. Kam labiausiai nenaudingos tokios valdžios tarpusavio kovos? Be abejo, Raseinių rajono gyventojams – juk iš jų, kaip mokesčių mokėtojų kišenės, apmokami Tarybos posėdžiai, kur pusė laiko užima bandymas priversti Merą laikytis įstatymų, nepaskyrus savivaldybės administratoriaus yra trikdomas visos administracijos darbas ir pan. Galiausiai, galimi priešlaikiniai rinkimai taip pat gultų ant visų mokesčių mokėtojų pečių.

Viskas gal būtų daug paprasčiau, jei Meras bent jau įstatymus skaitytų. Juk Vietos savivaldos įstatyme aiškiai nustatyta, kad administracijos direktorius į pareigas skiriamas mero teikimu savivaldybės tarybos sprendimu savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. To paties įstatymo 16 str. 2 d. 9 p. nurodyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus priėmimas į pareigas ir atleidimas iš jų yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad administracijos direktorius gali būti atleidžiamas iš pareigų, kai praranda į pareigas jį priėmusios savivaldybės tarybos pasitikėjimą. Taigi akivaizdu, jog Tarybos dauguma elgėsi griežtai pagal įstatymą – administracijos direktorius A. Mielinis prarado savivaldybės Tarybos pasitikėjimą, todėl buvo atleistas iš pareigų. Taip pat buvo įvertinta ir vicemerės G. Rašimienės veikla – atsižvelgusi į jos kompetenciją, dalykines ir asmenines savybes, Taryba nusprendė atsisakyti G. Rašimienės paslaugų.

Rodos, šie Tarybos veiksmai turėjo padėti Merui susivokti, jog, nepaisant to, kad jis išrinktas tiesiogiai, įstatymas jam draudžia ignoruoti taip pat tiesiogiai išrinktos Tarybos, kuri pagal Konstituciją yra vienintelė savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, valią. Panašu, kad siekis bet kokia kaina išlaikyti valdžią iki šiol neleidžia vadovautis sveiku protu. „Nepriklausomoje“ žiniasklaidoje pasipila raudos apie Merui trukdančią Tarybą. Kaip liaudyje sako – pats muša, pats ir rėkia. Vietos savivaldos įstatyme juodu ant balto parašyta, kad savivaldybės meras, teikdamas Tarybai administracijos direktoriaus kandidatūrą, privalo įvertinti, ar teikiamas kandidatas turi Tarybos politinį pasitikėjimą, Meras pagal įstatymą įpareigotas bendradarbiauti su Taryba, kad įstatyme nustatytu laiku būtų pateikta kandidatūra ir paskirtas administracijos direktorius.

2014 m. vasarą įtvirtinus galimybę gyventojams merus rinkti tiesiogiai, aš sakiau, kad džiaugiuosi šiuo demokratijos žingsniu pirmyn, tačiau jau tada pabrėžiau, kad toli gražu ne viskas tobula. Ir jau šiandien, reaguodamas į situaciją Raseiniuose, imuosi iniciatyvos tobulinti įstatymo spragas. Pirmiausia siūlau nustatyti, kad jei per 1 mėn. meras neteikia Tarybai savivaldybės administracijos direktoriaus kandidatūros, kandidatą galėtų teikti ne mažiau kaip 1/2 visų tarybos narių. Tą patį pasiūliau ir su vicemero skyrimu. Toks reguliavimas neatimtų iš mero teisės teikti tarybai kandidatų į savivaldybės administracijos direktorius ir vicemerus, tačiau užkirstų kelią galimai mero savivalei: norėsiu – teiksiu, norėsiu – neteiksiu. Nepateikei per 1 mėn. – iniciatyva pereina tarybos daugumai. Sutikite, priežasčių ieškoti kompromiso, o ne principus demonstruoti, bus daugiau. O nuo to labiausiai laimės gyventojai, kuriems teisė rinkti merus tiesiogiai pamažu taps realia, o ne „popierine“, iliuzine, kaip yra dabar.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI