Devyni močiutės Bronislavos gyvenimai

Devyni močiutės Bronislavos gyvenimai

1587
0
DALINTIS
Močiutė Bronislava: „Net sunkiausiomis sąlygomis stengiausi mylėti Tėvynę ir žmogų, ko visiems ir linkiu“.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ


Žmogus visada yra tokio amžiaus, kokia yra dvasia: senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki tave supančio pasaulio, kai nebeįstengi jausti, suprasti, mylėti. Nemažai šiandien yra dvasia senų, nors pagal dokumentus taip pasakyti negalėtum, bet yra ir kitokių – dvasia jaunų, energingų, kupinų gyvenimo troškimo, ir nesvarbu, kad dokumentai rodo, jog jam ar jai – jau per 80 ar 90 metų. Apie vieną tokią nuostabią moterį, kuriai gyvenimo laikrodžio gegutė jau atskaičiavo 90 metų, šiandieninė mūsų istorija. Jūsų dėmesiui pokalbis su Bronislava Petravičiene, kurios gyvenimo istorija – Lietuvos istorija.

Papasakokite trumpai apie vaikystę, tėvų namus, senelius.

– Mano gyvenimas prasidėjo 1925-aisiais kaime, netoli Viduklės, už geležinkelio, Pocių šeimoje, bet aš daugiausiai laiko praleisdavau pas senelį – caro laikų knygnešį Juozą Sakalauską, kuris mane be galo mylėjo, lepino, nes buvau pirmoji anūkė. Be manęs šeimoje buvo du broliukai, vėliau atsirado dar trys sesės. Bet tai buvo vėliau, kai tėvukas iš amerikų grįžo. O pradžioje buvome trys, tėvukai ūkininkavo, aš padėdavau mamai namų ūkio darbuose ir labai svajojau apie mokyklą: norėjau mokytis ir tapti dantų gydytoja. Svajonės pradėjo pildytis, kai pradėjau lankyti Viduklės pradžios mokyklą. Mokiausi gerai, jau buvau prišnekinusi tėvus, jog leis į gimnaziją, bet viskas subliuško tarsi muilo burbulas: grįžo iš Šveicarijos dėdė, kuris ten mokėsi ir kuris tėvams paaiškino, jog mergaitei mokslų nereikia, svarbu jai mokėti austi, megzti, siuvinėti, siūti, gaminti valgį ir vaikus prižiūrėti. O aš jau į stakles buvau įšokusi, būdama gal septynerių, verpti, siuvinėti irgi mokėjau, tad, dėdės manymu, mano mokslai jau ėjo į pabaigą. Dėdė buvo mokytas žmogus ir tėvai, žinoma, jo paklausė. Baigėsi mano mokslai pradžios mokykla, nors aš ašarų upes išverkiau, net iš namų buvau pabėgusi. Žinoma, koks tas vaiko pabėgimas: nulėkiau į laukus už šieno kūgio, nuverkiau penkis posmus ir užmigau, o tėvai ant kojų beveik visą kaimą sukėlė, ieškojo, kol tėtis surado. Taip ir baigėsi vienas mano laimingiausių gyvenimų.

Papasakokite, kaip mokykloje švęsdavote Vasario 16-ąją? 

– O, tai būdavo tikra šventė. Ryte visa mokykla iškilminga eisena vykdavome į bažnyčią. Eiseną vesdavo uniformuoti jaunalietuviai, toliau – šauliai, skautai, pavasarininkai, o užbaigdavome mes – angelaičiai. Taip pat uniformuoti, su mėlynais sijonukai, baltomis bliuzelėmis. Buvau vėliavnešė, taigi aš su vėliava viduryje, man iš abiejų pusių mergaitės su tautiniais rūbeliais. O jau bažnyčioje kiek būdavo žmonių, tai ir apsakyti neįmanoma: visi gieda, pasipuošę, linksmi.

O po bažnyčios visi eidavome į parapijos salę, kur linksmindavomės, šokdavome, giedodavome. Labai įdomus momentas: čia, bažnyčios salėje, būdavo pastatomas linine staltiese užtiestas stalas, prie kurio beveik visada sėdėdavo tie patys žmonės – klebonas, viršaitis, mano senelis knygnešys Juozas ir ubagas, na tas ubagas Izidorius, kuris buvo mano seneliui padėjęs knygnešystėje. Kokia tikra tada buvo žmonių vienybė, niekam nebuvo britku su ubagu prie vieno stalo sėdėti, o juk namų durys visoj Lietuvoj raktų neturėjo, paremdavo išeidami šluota ar grėbliu, kad vėjas neatidarytų, ir viskas. Na, aš jau truputį nušokau nuo klausimo, tad dar apie Vasario 16-ąją. Taigi po bažnyčios ir pasilinksminimo parapijos salėje, grįžus namo, senelis susodindavo visus prie stalo, pats skaitydavo ir man liepdavo garsiai skaityti laikraščius: „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Ūkininkas“, žurnalus „Trimitas“, „Tėvynės sargas“ ir kt.

Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi toliau?

– Kaip jau sakiau, buvo tarpas, kai mano tėtis buvo išvykęs Amerikon, o kai man buvo gal 10 metų, jis grįžo pasiimti mūsų – savo šeimos. Turėjo jau ir šipkartę, bet kai nuvykome į Klaipėdą, įlipome į laivą, mamos mama, kuri mus palydėjo iki laivo, nualpo. Tada mano mama pasakė: „Viskas, niekus nevažiuojam“. Ir mes visi iš laivo grįžome namo, amerikonais netapę, bet tėtis turėjo susitaupęs pinigų iš darbo Amerikoje, tad nusprendė nusipirkti Kanarskienės dvarą, žemės ir ūkininkauti. Gal viskas būtų gerai ir susiklostę, jei ne rusai. Kai pamatėme sovietų orlaivius, kareivius autais apmuturiuotom kojom, tėtis pasakė žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Jėzau, jau po gyvenimo“.

Žinoma, užėjus sovietams nebaigė tėvukas žemės ir dvaro pirkimo dokumentų tvarkyti, netrukus užėjo vokietis, prasidėjo karai marai, ne iki žemių ir dvarų buvo. Mūsų namai buvo netoli vieškelio. Vokiečiai visų trobesius, kurie buvo netoli kelio, degino, kai kelias būtų tuščias ir plynas, kad iš toli būtų matomas. Būtų sudeginę ir mūsų, jei ne mano fikusai, kurių turėjau visą 12. Kai atėjo vokiečiai su tokiais didžiuliais fakelais, puoliau vokiečio per tėvelį prašyti, nes jis, mokėdamas angliškai, su jais susikalbėti galėjo, bet vokietis tik galvą purto ir tiek. Tada tėvelis sako, kad  dukra tiek gėlių laiko, kur jas dės ir liepia man eiti į kambarį ir parodyti vokiečiui fikusus. Įėjo jis su manim į kambarį, pažiūrėjo į gėles ir sako: „Gut, prima vazon“ ir išėjęs iš kambario, parodė fakelistams, kad eitų lauk iš kiemo. Taip fikusai namelius išgelbėjo.

Prie vokiečio buvo visokių nutikimų, teko tiesiai iš bažnyčios su išeigine suknele į Eržvilką su būriu jaunimo būti išvarytai vokiečiams apkasų kasti, teko iš ten ir pabėgti, teko grįžti į tuščius namus, nes tėvukai buvo pasislėpę išsikastame bunkeryje. Tuo metu frontas buvo prie Dubysos sustojęs, tai ir ruskelių, ir vokiečių, žuvusių ir sužeistų, sočiai mačiau. Baigėsi karas, rusai liko, o man prasidėjo dar vienas gyvenimas.

Kaip Jūs tapote partizanų ryšininke, kaip buvote areštuota?

– Aš buvau visą gyvenimą judri kaip ugnis, man visko reikėjo, ir Lietuvą mylėjau. Tuojau po karo susiorganizavome Viduklės patriotų būrelį, kur be manęs buvo Velička, Vaitkevičius Romas, Radavičius Petras, Marytė Pukinaitė. Rašėm lapelius, kvietėm kovoti su okupantais, čia labai prisidėjo ir mano senelis knygnešys, sakydamas, jog negalima laukti, reikia kovoti, vyti lauk brudą. Na, o tikrasis mano, kaip partizanų ryšininko, gyvenimas prasidėjo tada, kai į Viduklę atkėlė kunigą Algirdą Mocių, kuris rimtai ėmėsi partizaninės veiklos, per klausyklą visus reikalus su patikimais žmonėmis spręsdamas. Netrukus į mišką išėjo broliai Baltrušaičiai: Šapalas, Uosis ir Jurgis, susidarė Žebenkšties būrys Kęstučio rinktinė. Kovojo vyrai, utėles šėrė, menkai valgę ir gėrę, sergantys, žaizdoti, bet nepasidavė. Aš buvau ryšininkė, o mūsų tėvų namuose ant tvarto dažnai slapstėsi sužeisti partizanai, visi padėjom kiek galėjom, nors tėtis labai bijojo, kad būsim išaiškinti ir suimti. Taip ir atsitiko. Sėdim namuose, partizanų tuo metu nebuvo, o pro langą žiūrim, kad su maskuojančiom baltom uniformom stribai namus supa. O pas mane pilnos kišenės proklamacijų, pasų, nežinau, ką daryti, bet staigiai sumojau, kad į krosnį reikia  sumesti. Taip ir padariau, tik pamiršau, kad juška užstumta, dūmų pilna troba, o stribai jau veržiasi. Vienas šaukia: „Što ty suka pod piečkoj položila?“, bet mama jam pasakė, kad užstūmė „jušką“, nepažiūrėjusi, jog dar pagalys neišdegęs, ir pamaišė ugnį, pagalį paėmusi. Taip ir nesuprato ruskeliai, ką aš ten užkūriau…

Taip prasidėjo dar vienas gyvenimas – mus išdavė buvęs partizanu „Viesulas“, o stribai suėmė, nuvežė į Kauną, uždarė į karcerį, kurio plotas gal ir kvadratinio pusmetrio nesudarė, gali tik stovėti, nei atsitūpti, nei atsisėsti nėra kur. Drabužiai be sagų, kelnės – be gumos, per kojas leidžia chloruotą vandenį, į tardymus veda naktimis ir vis liepia prisipažinti, kad Tėvynę išdavei. Aš ne kartą jiems sakiau: „Ne lietuviai okupavo Rusiją, o jūs, rusai, okupavot mus. Mano tėvynė Lietuva ir aš jos neišdaviau ir neišduosiu“. Nieko aš jiems nepasakiau, mano byla tuščia kaip baltas sniegas. Kaune mus pralaikė apie 2 mėnesius, tėvelį paleido, nes jam buvau perdavusi, kad jis nieko neprisipažintų, nors jis iš tikrųjų nedaug ką ir žinojo – mes su mama viską darėme. Žinot, gerų žmonių, nežiūrint tautybės, visur sutikau, vienas prižiūrėtojas, buvęs 16-osios divizijos kareivis, Kaune padėjo perduoti žinias tėčiui ir į laisvę, buvo gerų žmonių prižiūrėtojų tarpe ir tremtyje. Žinoma, buvo ir tikrų žvėrių, kuriuos žmonių vardu sunku ir pavadinti.

Tremtyje prasidėjo dar vienas gyvenimas, kurio vardas Mordovija. Buvo ten visko: ir sunkaus darbo, ir daug daug maldos, dar daugiau vilties, tikėjimo ir laukimo. Kartais net dienas supainiodavome, nes per „gavarilką“ tik varo „pirmyn vergai nužemintieji“  ir daugiau nieko. Prabuvau ten 8 metus ir 4 mėnesius, nes, mirus Stalinui, mus štampuoti pradėjo Berija.

O tremtyje ar paminėdavote tautiškas, religines šventes?

– Oi, mieloji, minėdavome naktį maldoje, nes šnipų ir ten buvo per akis, pridėti dar keletą metelių galėjo laisvai, nors Kūčias valgydavome, nes prižiūrėtojai nekreipė dėmesio – valgai tai valgai. Dažnai prie Kūčių vakarienės ukrainiečius pasikviesdavome, labai puikūs žmonės.

Kaip tekėjo gyvenimas po tremties?

– Po tremties prasidėjo dar vienas gyvenimas. Grįžau, po kurio laiko susipažinau su Vytuku Petravičiumi, taip pat buvusiu partizanu Žalpio būryje ir tremtiniu, susiženijome, susilaukėme trijų vaikų – gimė du sūnūs ir dukrą Jolanta, pas kurią dabar ir gyvenu, turiu 9 anūkus, 14 proanūkių.

Džiaugiuosi, kad  mūsų būrio partizanų žuvimo vietoje pastačiau paminklinį akmenį, kurio niekas be mūsų šeimos nelanko. Ir išvis apie tautinį pilietinį auklėjimą – kita kalba. Kažkoks nesusipratimas, kad partizanų ar tremtinių kapus tvarko komunalininkai, o kur, leiskit paklausti, mokyklos, jaunimo organizacijos, galiausiai partijos, kurių prisikūrė daugybė? Man atrodo, nuodėmė, kad ne vaikai, jaunimas tvarko, prižiūri šias kapines ar įsimintinas vietas, juk tai ir įžeidimas tų, kurie savo jaunas galveles padėjo. Negali taip būti. Mano pastatytas  paminklas yra ne už jūrų marių nuo Nemakščių ir Viduklės mokyklų, o ar buvo šių mokyklų vaikai bent kartą tos vietos aplankyti. Kažin. Skauda dėl to širdį, nes nebrangindami praeities ir  dabarties, galime neturėti ir ateities.

Jūsų pabaigos žodis.

– Aš kaip katė, kuri, sakoma, turi devynis gyvenimus: visad buvau gyvybinga, net sunkiausiomis sąlygomis, stengiausi mylėti Tėvynę ir žmogų, ko visiems ir linkiu. O užbaigti noriu eilėraščiu, kuri dar pirmame gyvenime sakiau Prezidentui A. Smetonai, kai jis atvyko į Viduklę Žemaičių plento atidaryti. Eilėraščio autoriaus neprisimenu, o išspausdintas jis buvo „Kario“ laikraštyje:
Diena brangi ir džiaugsminga – tai šešiolikta Vasario.
Lietuva esi laiminga tik per nuopelnus mūs kario.
Tau čia vėliavos plevena, girios praeitį Tau ošia –
Juk čia Vytautas gyveno ir jo žygiai tautą puošia.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI