Socialinis darbuotojas – tarsi kaimo išminčius…

Socialinis darbuotojas – tarsi kaimo išminčius…

1152
0
DALINTIS
Kęstutis Žickis.

Stanislava TIJŪNAITIENĖ

Antrus metus iš eilės Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuoja „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimus“, kuriuose šeši socialiniai darbuotojai iš visos Lietuvos apdovanojami aukščiausiu ministerijos įsteigtu įvertinimu – Gerumo žvaigždėmis. Ir šiemet jomis pasipuošė šeši Lietuvos socialiniai darbuotojai, tarp kurių, nominacijos „Už darbą su patiriančiais krizę“ laureatas, Raseinių krizių centro socialinis darbuotojas Kęstutis Žickis.

Ar netikėtas Jums buvo šis apdovanojimas?

– Labai netikėtas, nes iš tikrųjų manau, kad yra vertesnių, didesnę patirtį turinčių darbuotojų, bet esu dėkingas už įvertinimą.

Kaip Jūs pakliuvote į šį darbą, juk didžioji dalis socialinių darbuotojų – moterys?

– (Juokiasi) Žinote, šią darbo sritį pasirinkau turbūt pirmoje klasėje, kai mano močiutė man pasakė: „Vaikeli, būk geras. Dievulis viską mato ir girdi“. Tada puoliau aiškintis, kodėl jis viską mato ir girdi, o aš jo nei girdžiu, nei matau. Atsakymų į šiuos klausimus ieškojau bažnyčioje, o dar vėliau susidomėjau psichologija. Į didžiąją dalį klausimų atsakymų ieškojau tautosakoje. Socialinis darbuotojas, psichologas mažai kuo skiriasi nuo kaimo išminčiaus ar močiutės, pas kurią tartis žmonės eidavo ištikus negandoms. Ir eidavo ne pas jauną mergaitę ar vaikiną, o pas žilagalvį, gyvenimiškos išminties ir patirties turintį žmogų.

Taigi, mano pasirinkimas buvo nulemtas močiutės žodžių.

Kaip apibūdintumėte savo darbą? Kokią funkciją visuomenėje Jūs atliekate?

– Na, manau, kad mano profesijos žmonės yra tarpininkai arba vertėjai, padedantys žmonėms susišnekėti su savimi ir kitais. Socialinis darbas prasideda ten, kur asmuo susiduria su visuomenės reikalavimais ir lūkesčiais. Šiame sąlyčio taške kyla keli klausimai: ką asmuo geba ir kokie lūkesčiai jam keliami. Jei asmens gebėjimai, elgesio modeliai, gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nusistovėjusių normų, taisyklių, gyvenimo standartų, iškyla socialinio darbo poreikis. Mažėja fizinio darbo, reikia daugiau intelektinio ir emocinio įsitraukimo, kyla reikalavimai profesionalumui, tad natūralu, kad vis daugiau žmonių neatitinka visuomenės jiems keliamų lūkesčių. Viena vertus, socialinis darbuotojas stengiasi padėti asmeniui keistis, o kita vertus, reikia padėti visuomenei keisti jos nuostatas ir įsitikinimus tam tikrų grupių atžvilgiu.

Ne visada žmonės moka išsakyti, ką mąsto, o valdininkai ne visada nori suprasti. Reikia, kad kas nors būtų vertėju. Socialinis darbuotojas privalo žmogų matyti įvairiuose situacijose: ir šeimoje, ir visuomenėje, ir įvairiose grupėse.

Kaip manote, kiek gerbiama socialinio darbuotojo profesija?

– Manau, kad visuomenė dar ne visiškai supranta socialinio darbuotojo statusą. Ant mūsų pečių yra užkrauta daug daugiau nei ant kitų profesijų žmonių pečių, nes socialinis darbuotojas turi padėti asmeniui funkcionuoti: prisitaikyti, sėkmingai, produktyviai veikti šeimoje, ugdymo įstaigoje, bendraamžių ar draugų grupėje, darbe ir kitur. Jis visada asmenį mato sąveikoje su jo aplinka, kuri yra sudėtinė, o jos dalys taip pat susijusios įvairiais ryšiais ir tarpusavio santykiais. Apie pagarbos stoką kalba ir atlyginimų politika.

Kokių charakterio savybių reikia socialiniam darbuotojui?

– Svarbiausia savybė – nuoširdumas, nes negandų prispaustas žmogus nori išsikalbėti, pasipasakoti, nori, kad jį girdėtų, kad nuoširdžiai jį suprastų ir stengtųsi jam padėti. Jei socialinio darbuotojo akyse žmogus nematys nuoširdaus, pasiryžusio ne tik užjausti, bet ir padėti, partnerio, nieko nebus.

Reikia turėti begalinę kantrybę ir atkaklumą, nes žmonės verčiau renkasi kančią, nei keitimąsi, jiems atrodo, jog skauda tik jiems, jog visas pasaulis nusiteikęs prieš juos. O kantrybė ir atkaklumas turi stebuklingą galią, ypač tada, kai reikia žmogui parodyti, jog skauda ir kitam, jog pyktis, agresija– ne vaistas, o liga.

Kantrybės reikia ir tada, kai žmogus į Krizių centą ateina tikėdamasis labai greito pokyčio, vaisto ar stebuklingos lazdelės mostelėjimo, po kurio viskas staigiai pasikeis be jo paties pastangų.

Kas Jums labiausiai imponuoja Jūsų darbe?

– Svarbiausia, kai gali žmogui padėti ir padedi. Žinoma, ne visada pasiseka, bet aš labai džiaugiuosi, kai žmogus kreipiasi, kai žmogus supranta jį ištikusią krizę ir eina pas specialistą, o ne stengiasi susitvarkyti pats. Juk kai mums skauda dantį, mes patys jo netraukiame, o kreipiamės į stomatologą, kuris priima tinkamą sprendimą: arba jį gydo arba traukia. O kai žmogų ištinka dvasinės krizės, dažnai jis bando susitvarkyti pats.

Žinoma, labiausiai džiugina, kai žmogus pasako: „ Ačiū, jus man padėjote“.

Ar daug Raseiniuose patiriančių krizes?

– Vienokios ar kitokios krizės aplanko beveik kiekvieną žmogų, svarbu, kaip mes gebame su jomis susitvarkyti. Aš visada sakau, jei žmogus supykęs ant viso pasaulio, jei visur mato tik priešus, jis pirmiausia turi įvardinti, kodėl taip atsitiko ir ko jį šita situacija moko. Jei žmogus suranda savyje atsakymų į šiuos du klausimus, jis gali į Krizių centą nesikreipti, nes susitvarkys pats. Jei žmogus į tuos klausimus atsakymų pats ne randa, jam padėsime mes.

Iš tikrųjų, tautos išmintis, slypinti posakiuose, patarlėse ar priežodžiuose, tai ne šiaip sau sugalvoti žodžiai, o per amžių amžius gyvenimo patirtimi patikrinti faktai. „Nekask duobės kitam – pats įkrisi“, „Lazda turi du galus“ , „Lenk medį, kol jaunas“, „Darbas žmogų giria“, ar „Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą“, tai geriausi sociologo ar psichologo kasdieniai patarimai kiekvienam mūsų. Aš renku tuos tautos išminties perlus, daug ką užsirašau ir jų mokausi.

Jūsų žodis patiriantiems krizes

– Kaip jau sakiau, jei žmogų pykina gyvenimas, jis turi ieškoti priežasties, o jei vienas pats nesuranda, turi kreiptis į specialistus, o mes pasiruošę visada padėti, galite skambinti tel. 8650 24580 ar tiesiog kreiptis į Krizių centrą.

Komentarai

komentarų

KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI